Never ending why..

Kartais viskas taip susimaišo ir galiausiai vakare geri alų vien tam jog negalvot.
Dvidešimt pirmas amžius, žmonės miega po medžiais, arba iš palmių surengtose jurtose, vaikai bėgioja be triusikų, kiaulės ganosi pakelėse.. Čia valgoma viskas, nuo termitų iki visų laukinių gyvūnų: vėžliai, skujuočiai, žiurkės, gyvatės. O mes vis dar sugebam raudoti " sušių noriu".

Kiekvieną kartą turgoj prie manęs prieina moteriškė.. nekalba, neklauso.. bet tarp tų visų kurie neturi nieko, ji tikrai nieko nebeturi. Tik vieną medžiagos gabalą, kuris atstoja ir suknią ir sijoną.

Mes verkiam, kai autobusas vėluoja tris minutes. Čia žmonės laukia dieną, jog gautų ryžių maišą. Dieną ant saulės. Ir niekas nesiskundžia, o padėkoja. Kartais norisi padėkoti lemčiai ar Dievui, jog gimiau kitur. Jog šešerių aš nenešiojau vandens bidonų ant galvų. Ir į mokyklą einant, man nereikėjo atsinešti savo suoliuko.

Bet ar tie žmonės nubausti jog gimė čia?

Jie irgi eina į universitetus. Jis irgi gauna išsilavinimą. Tik skirtumas tas, jog dauguma jų tęsia durininko karjera. Mes galim lėkt į Angliją. Aš ir pati ne šventoji, jau dešimt metų, kaip Lietuva yra tik mano atostogų vieta. Mes galim pasirinkt. Išsirinkt. Svajot ir norėt.

Nereikia gyvent iš nieko, ir nieko nenorėt, nesvajot, neplanuot. Tik turbūt reiktų išmokt nesiskųst, jog šią vasarą atostogos bus Turkijoj, o ne Kanaruose.

Klausau Stromae. Tai tarsi padeda išsilaikyti šiame vaizdų, garsų, emocijų jūroje. Vis norisi sugebėt atsijungt. Nors minutę negalvot.. Kartais per sunku.

Geros dienos.