Tikėjimas

Sveiki, žinokit nerašiau nes net nebežinojau apie ką rašyt. 

Sulaukiau poros klausimų apie "kuo ši misija skiriasi nuo kitų misijų". Norėčiau atskyti "viskuo", bet tai nėra visiška tiesa. Misijose visada gyvenam tokiame dideliame name, kur geriausiu atveju kiekvienas turi po savo kambarį. Man, tiesa, dar kol kas neteko su kuo nors dalintis, bet įsivaizduoju jog tai gali būt kiek sunkoka: gyvent, dirbt, vakarot, pietaut ir miegot kartu su kažkuo... man jau visko be "miegot" iki kaklo, tad kartais savas kambarys tokia šventovė. Tai va, gyvenam dideliam name ir dirbam dideliam biure. Po to aišku, kas kur išsilaksto, bet yra trys biurai: medikų, logistikos ir administratorių. Na, dar ir viso projekto bosas turi dažniausiai savo biurą. Tad namo istorija panaši visose misijose.

Tai va, apie skirtumus: skiriasi projekto tematika, šalies konfliktai, pasaulio supratimas ir žmonės žmonės žmonės. Kamerūne buvo gana lengva surasti kvalifikuotų darbuotojų. Čia, deja, mano pastangos rasti diplomuotą psichologą baigėsi sužinojimu jog šalyje yra vienas diplomuotas psichologas.

Skiriasi ir patys kolegos, nors ir dalį iš čia esančių aš jau pažįstu, bet vistiek yra dalis naujų. Tad reikia taikytis. Su adaptacija čia yra neišsemiami lobiai: adaptuotis reikia prie visko, pradedant oru, baigiant žmonėmis, kas yra sudėtingiausia. Pavyzdžiui čia, rėkiantis ant kito žmogus yra matomas kaip labai neišsilavinęs. Taip pat kartą... vedu apmokymus apie kontracepcija. Rodos lengva. Lengva būtų jei tuos apmokymus vesčiau Europoj, kur moterys ar merginos skaito spaudą, žiūri televiziją, aptaria viską su draugėmis ir dar mamos viską papasakoja. Čia, ši tema yra tabu, mamos apie tai nekalba, spauda ir televizija praktiškai neegzistuoja (egzistuoja sostinėje ir turtingųjų namuose). Mano komanda baigus pradinę mokyklą. Moka skaityti. Bet jie šventai tiki, jog kai moteris ant klubų užsiriša virvę, jos negali pastoti... Ir tad prasideda ilgi ilgi apmokymai.... Adaptacija. 

Mano močiutė klausė, kokios čia gyvenimo sąlygos. Jos yra puikios: namuose mūsų gyvena apie 17 žmonių, kiekvienas turi kambarį, yra didelė pavėsinė atstojanti salioną (čia 40 laipsnių šilumos dieną), yra televizorius, treniravimosi dviratis, hamakas, wii, žaidimai ir dėlionės. Namuose dirba 6 namų darbuotojai: du virėjai, du drabužių plovėjai, du kambarių tvarkytojai. Tad visko į valias. Ir net per daug. Aiško, būtų smagiau jei vakarais oras atvėstų, bet juk negalim turėt visko visada...

Išties šiandien jums norėjau parašyt apie tikėjimą. Nors ir nebuvau tikinti, nei Dievu, nei Alachu, bet būnant čia, ir matant tą kasdieninį vargą, neturtą, karštą smėlį ir mirštančius vaikus, galvoju jog tikėt niekuo būnant čia turbūt neįmanoma. Aišku, nesakau jog pradėjau tikėt į kažką, bet va jums vaizdas iš mišių. Mišios čia yra šventė, praktiškai vienintelė įmanoma šventė. 

Manau, jei tokios pamaldos būtų buvę Lietuvoj, tikrai nepraleisčiau. Čia toks trijų valandų tūsas!

Tad su tuo tikėjimu yra sudėtinga. Nežinau kaip šie žmonės gyvena ir nepasiduoda nevilčiai. Turbūt todėl, jog nematė kitaip. Bet kartais viskas atrodo taip beviltiška. Šiandien radau mergyte su nuplikyta koja, jau senokai... Ant kojos jau susidarė šašai, kurie plyšta ir 150 musių tupi ant tų gyvų žaizdų. Ir ką? Mama nieko nedaro. Nes viskas mokama, sveikatos centrai mokami (padėkokit Sodrai, jog ji yra), o mama neturi nė cento. Vaikas vos sugeba paeiti, mama nieko nedaro, nes neturi nei supratimo  kaip ką reiktų daryti, nei pinigėlių, jog paklaustų tų, kurie žino. Tad belieka tik melstis. 

Ir čia maža iliustracija visos tos nevilties, nežinojimo, nemokėjimo (nes į mokyklą dar ir dabar ne visi paliūna), informacijos nebuvimo ir panašiai. 

Malda yra tai, kas liko kažkiek tyro ir įkvepiančio šiose dulkių ir karščio pripildytose dienose. Jų mišios džiaugsmingos, pamaldos yra šventė, musulmonams penktadienis yra irgi šventė. Gal toje maldoje galima kažkiek užsimiršti ir tikėti jog viskas bus gerai. Žmonės čia pratę... gimus vaikeliui, jis dar ilgai neturi vardo. Iki tol, jog tikrai neįsitikinama jog jis kažkiek gyvens. Vaikų iki penkių metų mirtingumas yra didžiulis, tad sulaukus penkerių, jau gali griebtis į pasaulį. Iki to... viskas paliekama Aukščiausiųjų valiai, ir, kaip motinos mirus vaikui sako "Dievas davė, Dievas pasiėmė" (Dievas ar Alachas, nesvarbu). 

Kasdienybės kontroliavimas įprastas mums, o ne jiems. Mes įpratę žinoti kas įvyks rytoj, ir ką daryt jei kas atsitiks. Čia žmonės gyvena diena iš dienos, ir nauja diena yra naujas gyvenimas. Kartais ir aš atsidūriau situacijose jog nežinojau ar rytojus ateis. Kol kas ateina...

Tiek šįkart, nes esu labai pavargus. Šiandien važiavom 40 km ir tai užtruko 2 valandas. Ir tiek pat atgal. Dar dabar supuose ant duobių, arba toks jausmas kaip nesibaigiantys linsmieji kalniukai. Va, einu miegot. Iki, bučkiai.