Seržas

Sveiki, norėjau papasakot apie savo naują draugą, Seržą, chameleoną. Tik trumpai, nes baisiai šiandien darbo daug, visa mėnesio buhalteriją reikia patikrint, nes mėnesio pabaiga. Ir norėčiau šiandien pabaigt, nes laaabai norėčiau ryt pailsėt.
Seržą man pagavo apsauginiai, naktim ėjo į mišką ir pagavo. Aišku, po to norėjau gauti normalią sumą pinigų. Nusiderėjau pusę. Aj, žinau jog vistiek per daug, bet tegu...
Kadangi aš šiek tiek bijojau, nes jis toks nelabai draugiškas, tai įkišom į kitą kambarį, pas kitą namioką. Ir Seržas dingo... Ieškojom ieškojom, ir nėra. Apliūdėjom, nes jau galvojom jog jis per lange esančio tinklo skylę išliuoksėjo. Nors man tai atrodė gan neįtikėtina.. Tas chameleonas buvo toks pats greitas kaip ir mano asistentas (todėl ir pavadinau Seržu, nors čia tų Seržų labai daug..). Na, o šiąnakt ponas nusprendė pasivaikščioti ir mes jį pagavom. Vakare mano namiokas jį pakišo po apversta šiukšliadėže, uždėjo visa packą vandens ir prisakė sargams visą naktį jį saugoti.
Vos tik išlindau iš kambario šiek tiek prieš šešias, chameleonas man buvo iškilmingai įteiktas. Dabar jis mano kambarį, tikiuosi suės visas skruzdėles. Na, o naktį žiūrėsim. Nelabai aš noriu su juo kartu miegoti. Juo labiau jog vietiniai čia šventai įsitikinę jog jis nuodingas.
Nuotraukos bus ryt arba po pietų.
Tiek, einu prie savo popierizmo. Ryt bandysiu į mišias. Tik nelabai noriu eiti ten viena ir šviesti kaip kokia lempa. Žiūrėsim..
Bučkiai

Keisti dalykai

Kartais viskas atrodo keistai. Kartais kalbi, matai, girdi, bandai suprasti, tik viskas šiek tiek kitaip. Reikia kažkaip imti ir pakeisti savo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros filtrą. O gal tiesiog jį nuimti ir stebėti. Tai ir yra įdomiausia.
Kai važiavau į stovyklą išmokėti atlyginimų kasdieniniams darbuotojams (tokie, kurie neturi kontrakto, ir dirba trumpam laikui: tai iškasti tūliką, iškrauti sunkvežimį ir pan). Ateina po vieną, net atsisėsti nedrįsta, žiūri.. Duodu pinigus, skaičiuoju prieš juos.. Aš nežinau ar jie žiūri ar skaičiuoja. Duodu lapą pasirašyti, parodau kur. Pasirašo belekur. o kai kurie padeda kryžiuką ar rutuliuką. Kiti net tušinuką ima atvirkščiai... Žmonės dėkoja ir laimina Dievu, kiti išsiridena su kilometrine šypsena ir atsisveikina "iki greito". Tą dieną nedirbo niekas.
Šį mėnesį paruošiau virš trisdešimt kontraktų. Pasirašymo dieną ateina žmonės kaip į šventę, net pasipuošę.. Kai kurie neturi vardo. O gal pavardės. Yra tik vienas. O mūsų europietiškai konfiguruotas kompiuteris nori abiejų. Jis nesupranta, jog nebūtina gyvenime turėti vardą ir pavardę. Gali užtekti vieno. Galiausiai supranti, jog užtenka tiek nedaug. Mano perkrautas lagaminas pilnas suknelių ir sijonų vis dar lygiai toks pat pilnas. Užtenka poros marškinėlių ir kelnių.. Nesvarbu. Išdalinsiu ir tiek. Bus dar keli džiaugsmingi žmonės.
Pasirašant kontraktą, prašiau žmonių užpildyti lapą, su jų sukurtais klausimais ir atsakymais, nes yra žmonių grobimo rizika (maža maža, bet mes netoli Centrines Afrikos, ką gali žinot). Jie turi sugalvot klausimus, kuriais galėtume patvirtinti jų tapatybe. Tad reikia kažko asmeniško. Duodu kelis pavyzdžius apie svajojamos mašinos markę ar pirmos panelės vardą. Dažnas pradeda kalbą apie savo didžiausią troškimą padėti žmonėms.. Dievo pasiuntimą.. Alacho likimą.. Ir pinigų nereikšmę. Sutinku. Klausau. Girdžiu. Gal taip ir paprasčiau, tikėti jog viskas Aukščiausiojo rankose. Man nelabai pavyksta. Gal vėliau..
Rytais, kai einu į darbą, dažniausiai uniformuoti moksleiviai lekią į mokyklą. Pasislėpę rodo vieni kitiems į mane pirštais, didesni išdrįsta pasisveikinti. Jų kuprinės nuplyšę, mokykla be langų ir mokytoja turbūt visiems viena. Bet galiausiai kai sutinki tuos, kurie dirba pas mus ir kurie turi gydytojo diplomą.. Supranti jog ir iš mokyklos be langų, murzinos uniformos, nebūtų vadovėlių galima kažko išmokt.
Daug dalykų neįprasta, prie kurių greitai įpranti. Jau tapo normalu praustis kibiriuku murzino vandens (prieš kelias dienas įdėjau nuotrauką mėlynoj bačkoj). Tokiu vandeniu mano tėtis turbūt pomidorus lieja. Šiuo metu jau užtenka ir dviejų trečdalių to kibiro. Vistiek nežinai ar labiau nusiprausei ar labiau susimurzinai.
Įpranti būti limpantis ir prakaituotas, miegoti neužsiklojęs, keltis po penkių, valgyti tokį patį maistą, įpranti plauti plaukus kartą per savaitę, nes vistiek juos tik pamirkai kibire.. Koks ten plovimas. Įpratau prie vabalų ir drugelių, milijono skruzdėlių, saulės, liūties karts nuo karto.. Viskas kitaip. Bet gražiai kitaip. Pasaulis toks mažas, bet toks skirtingas.

Vaizdai

Šiandien kelios nuotraukos: mano asistento, kuris skaičiuoja milijonus, milžiniško drugelio kurį radau ryte virtuvėje, pabėgėlių stovyklos, skubiai suręstų gydytojų kabinetų palapinių. Tiek, šiuo metu daug darbo, mažai laiko. Bet linkėjimai visiems.

InchAllah

Sveiki,

Senai berašiau, bet internetas buvo toks greitas, jog mano kantrybe baigdavosi po valandos neužkrauto jokio puslapio. Šiandien nuotraukų neturiu, nes nesitikėjau gero vėjo, kuris atpūtė internetą.

Man sekasi šiltai. T.y. karštai. Visomis prasmėmis. Ir šiaip karšta. Ir darbo daug daug daug. Bandau suorganizuot nesuorganizuojamą sistemą. Kartais galvoju ar išvis kas nors iš to gausis. Nes žmones čia InchAllah. Viskas negreit ir neorganizuotai.

Vakar buvau pasieny, iš tolo mačiau Centrinės Afrikos Respubliką, bet kol kas ten per pavojingą kelti koją, juo labiau pasieny.
Buvau pabėgėlių stovykloje, kur žmonės glaudžiasi susistatę palapines iš palmių lapų ir apdengę jungtinių tautų plėvelėmis. O nuliūdusių palmių šešėlyje, ant smėlio, ganosi dietinės ožkos, plikais užpakaliais sėdi vaikai ir mamos verda viralą. Vietiniame sveikatos centre miniatiūriniai, ką tik atgabenti kūdikiai laukia savo eilės, užmerkę akis nes nebeturi jėgų net laikyti akių vokų atmerktų. Jie neverkia. Jie nejuda. Net nežinai ar jie dar su mumis.. Pora jų palieką žemę. Galbūt dieną anksčiau dar būtų galima juos išgelbėti. Motinos neliūdi, jos nebeturi emocijų, prarado kely turbūt beeinant kokius tris keturis mėnesius. Jos irgi tokios pat nusilpusios. Jos kartoja, jog Dievas davė ir Dievas ir pasiėmė. Turbūt taip lengviau..
Mano darbas tą dieną buvo išmokėti atlyginimus dideliam kiekiui žmonių. Turėjau pora apsauginių, vieną padėjėją, sėdėjau palapinės gale. Saulė kilo ir kaitino. Kilo ir kaitino. Pradėjau devintą ryto, baigiau antrą po pietų. Išsilydžiau.

Važiuojant į priekį, gavau vietą automobilyje, kuris parveža šiek tiek atsigavusius pabėgėliu iš mūsų miestelio ligoninės. Žmonės sėdi antrą kartą gyvenime automobilyje. Merginoms turbūt visoms nuo trylikos iki penkiolikos. Tokios, kai priekiniai dantys dar būna tokie didesni. Visos pasirišusios ant nugaros po kūdikėlį. Aš tokio amžiaus turbūt dar su lėlėmis žaidžiau. Jos žaidžia su tikrais vaikais. Pakutenų kūdikiams kojas, mamos šypsosi, kažką sako net nežinau kokia kalba. Šypsomes visi.
Kelias dulkėtas, vingiuotas, siauras ir duobėtas. Net ne šunkelis, o visas šūdkelis. Siauras toks, jog dvi mašinos neprasilenkia. Bet ten jų beveik ir nėra. Penki landroveriai varo iš visų jėgų. Mamos mašinoje vemia. Tas salsvai žalsvas vėmalų kvapas išsisklaido mašinoje, vedinkt kiek nori. Jis įsiskverbia į nosies šnerves ir nepaleidžia. Aš siūbuoju ir laikausi. Vos vos. Telefoninio ryšio nėra, bendraujam su radijom. Staiga antras džipas prašo visų sulėtinti. Nieks nieko neklausia. Visi žino kad kažkas vemia. Po to vėl lekiam. Šešiasdešimt kilometrų įveikiam per šiek tiek daugiau nei pusantros valandos. Vakare sunkiau, nes reikia nuvežti sunkiausius ligonius į ligoninę. Žmonės vos pasėdi. Mašinoj karštą. Aną savaitę viena moteris taip ir pagimdė kely. O kitą dieną kažkas mirė. Visko būna. Toks jau tas raudonas dulkėtas kelias su ilgaragių jaučiu bandomis, kurios išlenda iš džiunglių lapijos. Ir tik spėk sustot..

Tiek šįkard, dar daug darbuko šiandien liko. Tik reik suspėt suktis. Mėnesio pabaiga.. o mano asistentas yra grynas nesąmonių darytojas. Planuoju mest, bet vis dar duodu šansą. Aj..

Pabaigai papasakosiu apie naują savo draugą: gavau kačiuką. Toks mažas kūdena, sako trys mėnesiai, bet atrodo kaip mėnesio. Pavadinau Frida, savaitgalį laikiau kambary. Bet toks protingas, padėjau dėžutę ir daro ten. Šiandien jį išleidau į lauką. Pabėgs pabėgs.. Nelaikysiu gi pririšto. Bet pirmą dieną tik atvažiavus išsprūdo. O naktis, elektros nėr, mėnulis irgi neveikia.. Tas katinas kaip lėkė, bet gerai jog baltas. Paskui jį lėkė sargas. Ir nuliuoksėjo tokiu pačiu katinišku greičiu ir po minutės jau vėl turęjau Fridą rankose. Jie dabar visi labai domisi kaip jis gyvena.

O kačiuko pasirodo tau čia niekas už dyka neduos. Bet jo ir neparduos. Reikia keisti į vištą. Iškeičiau, tik jis norėjo storos, už penkis tūkstančius. Normalios vištos čia vadinamos vištomis dviračiais. Turbūt dėl to, kad pačiulpęs jos kulšį pavalgai tiek pat, kiek pačiulpęs dviračio pedalą..

Ką tik gavau siuntinėlį iš savo viršininkų. Gavau puoda nutelos, uogienės ir tepamo sūrio, kur karvė juokiasi. Delikatesai. Šiandien turbūt bus šventė.

Bučkiai visiems ir linkėjimai
Kaip norėčiau nors dešimt minučiu feisbuko.. Ir valandos baseino.
InchAllah!!!

Šiandien apie kelionę su milijonais: kadangi ryt važiuosiu į pabėgėlių stovyklą mokėti atlyginimų ten dirbantiems žmonėms, tai šiandien teko pasivažinėti po miestą ieškant smulkių banknotų. Bėda ta, jog mūsų projektas labai plečiasi, tad pinigus skaičiuojam milijonais (milijonas frankų-pusantro tūkstančio eurų grubiai). Tai kai išeini iš pinigų pervedimo agentūros su dešimt.. Ir visi žino ką balta mergina veikė pinigų pervedimo agentūroj.. Na, nuklydau nuo mažų banknotų. Tad mažiausiai mano matyti yra penkių šimtų. Bet jie reti. Tad aplėkem visas degalines, paštą (tuo pačiu jums norėjau nupirkti atvirukų, bet jie jų neturi) ir net alaus parduotuvę. Gavom. Bet kelionė nejauki.

Sekmadienį planuoju eiti į mišias. Netikiu, bet man patinka matyti tikinčius žmones, išsipuošusias mamas ir skirtingus kulto šventimus.

Ieškau namams kačiuko. Pasiūlė voverę, beždžionę arba chameleoną. Beždžionės tai norėčiau, bet saugumas neleidžia (ne todėl jog ji mus apvogs, bet dėl ligų).

Bučkiai

Aujourd’hui j’ai fait la promenade des millions : demain je bouge sur le camp des réfugiés pour payer les salaires pour les gens qui travaillent, alors je suis parti pour chercher des petits billets. Le problème que le projet est en agrandissement rapide, donc on compte l’argent par million (un million – 1500 eu environ). Donc quand je sors de l’agence de transfert d’argent (pas de banque ici) avec une dizaine.. Bref, je me suis éloigné de mon sujet des petits billets. Alors les plus petits que j’avais vu sont de 500. Mais ils sont rares. Donc, on a fait de la monnaie pour 1 million. Imaginez mon sac rempli des billets. Franchement.. On a fait le tour de toutes les stations-services et de la poste. Je voulais profiter d’acheter des cartes postales pour vous, mais malheureusement, ils ne les ont pas ici.. Bref, même le dépôt des bières peut faire de la monnaie. C’est marrant. Voyage des millions.

Dimanche je compte aller à la messe. Je ne suis pas croyante, mais j’aime beaucoup voir des gens qui sont croyants, des mamas bien habillées, qui se transforme en dames et des différents cultes. On verra.

Sinon, je cherche un chat pour la maison, mais ils mon proposé une écureuil, un singe et un caméléon. Je voudrais un singe, mais les règles de sécu ne permettent pas. Comme ce singe pourrait voler notre fortune.. hihi

Bisous

Ikeliau kelias nuotraukas, musu duso, keisto kieme augancio medzio ir miesto vaizdo. Nezinau ar jos veiks.

---

Je vous ai mis quelques photos de notre douche, l'arbre bizarre qui pousse dans la maison et la vue de la ville, mais je ne sais pas si ca va fonctionner. 

Les aventures

Savaite kaip jau čia. Kažkur toli toli.

Kažkaip labai greitai įvertini galimybę ir malonumą nuleisti tualete vandenį (o ne bėgti su kibiru per visą koridorių) atsigerti vandens iš krano ar grįžus iš šaldytuvo išsitraukti šalto alaus, nes jis neveikia pagal generatoriaus benzino kiekį ir vakcinų šaldiklio tvarkaraštį. Lauki vėjo, kad atpūstų internetą ir nieko.. Dažniausiai net paprastas meilas neatsidaro. Nežinau kaip gyvenat jūs..

Bet aišku yra ir kitų malonumų, kaip mangai už centus pardavinėjami visur, ananasai tokie saldūs, jog net neišeina daug suvalgyti.

Tai va, apie mano dienas : keliamės anksti, dirbam anksti ir ilgai. Čia praktiškai visi visą laiką dirba. Tvarkaraščiai, poilsis, išsimiegojimas čia toks gana reliatyvus dalykas. Darbuotojų čia daug, bet pagal darbo našumą tai čia žmonės dirba tiek per dieną, kiek per valandą padarytum. Labai daug mėgėjų stebėt kitus dirbančius ir kalbėt kalbėt kalbėt. Vakar nuvažiavom pažiūrėt kaip juda mitybos centro statybos, tai kol visi kalbėjo ir stebėjo dirbančius aš sugebėjau įkalti keletą vinių. Aj, visi turi savo gyvenimo ir darbo ritmus.. Ką čia pakeisi.

Mano asistentas irgi toks pats darbštuolis. Tai aš jam sudariau programa, tai net nuo galvos prakaitas varva (vietiniai čia nevarva. Kepa tik nepratę).

Pakeičiau savo kambarį, tai daug smagiau, panašiau į namus.

Šalia biuro yra restoranas, kuriame patiekia tai, ką tą dieną sugauna. Aną dieną nuėjom – gyvatė. Bet nevalgėm. Siandien – dygliakiaule.

O šeštadienį buvau turguj viena  - svarbu neužlipt ant ką tik išskrosto avinėlio ar ožkos žarnų.. Ir aišku galima nusipirkti dar šiltos mėsos.. Mamos sėdi ir mojuoda bananų lapais virš stelažų su žuvim. Musių daugiau nei žuvies, bet ką.. Vienas didelis vyriškis sėdi ant suolo ir pardavinėja vištas iš po suolo. Vargšiukės. Bet tos vištos kažkaip nepanašios į mūsiškes – kandi kandi ir nieko neįkandi.

Na ir pabaigai – šeštadienį ėjom į naktinį klubą. Pradžioj sėdėjom lauke, mūsų buvo daug. Galiausiai, priplempę šilto alaus ėjom šokt. O šokiai vyksta gana glaustai : t.y. šoki su vienu ir dar kokios trys keturios svetimos rankos yra ant tavęs. Visa tai žinant, jog kol kas aš esu viena mergina visoj organizacijoj. Ir tam klube buvau viena balta. Dar niekad neturėjau tiek kvietimų… Turėjau ir šokdintojų ir saugotojų. Bet čia nepavojinga. Miestas ramus.

Šiandien išdalinau kontraktus vairuotojam ir sargam. Gražu žiūrėt – visi sėdi ir skaito. Bet skaito rimtai rimtai.. ilgai ilgai.. Tik kai telefonas užskamba – pašoka visi, nes dažniausiai jis nustatztas tokiu garsu, jog mirusį galėtų pažadinti.

Pabandysiu įkelti nuotraukas, bet labai abejoju ar pavyks. Be tir šiaip daug nuotraukų neturiu..

Bučkiai visiems

-------------------------

Ça fait une semaine que je suis là. Quelque part loin..

Maintenant, le plaisir de tirer une chasse d’eau (et ne pas courir dans le couloir avec le sceau), se brosser les dents avec de l’eau de robinet et  quand on rentre, de prendre une bière fraiche de frigo.. parce qu’il ne fonctionne pas sur les horaires de générateur qui est destiné pour le frigo des vaccins.. chaine froide = bières chaudes. On reste à attendre du vent pour avoir internet et rien.. La plus part du temps t’arrives même pas ouvrir ton mail. J’ai pas trop des nouvelles de vous..

Mais il y a des autres plaisirs : des mangues qui coûtent trois fois rien et des ananas qui sont tellement sucrés que tu peux pas trop en manger.

Alors, mes journées : on se réveille tôt, on travaille longtemps. En effet, j’ai impression que les employés font que travailler. Le planning, le repos, gras mat – ce sont des choses très relatif. Il y a beaucoup des personnes qui travaillent pour MSF, mais beaucoup des gens observent les autres travailler. Et surtout de causer. Hier nous sommes aller voir le centre nutritionnel en construction, alors sur place – tout  le monde regarde les gens travailler. Alors que c’est urgent. Et la construction facile. Mais bonne, chacun a ses rythmes de vie et de travail. Rien à changer.

Mon assistant est aussi travailleur que les précédents. Alors je lui donne la programme du jour tous les jours et le pauvre.. il transpire (les locaux transpirent peu.. c’est nous qui sommes comme des poulets grillés).

J’ai changé la chambre alors ça ressamble plus à la maison, c’est cool. Parce que avant c’était limite un étable.

A côté de la base, il y a le restau, ou ils servent ce qu’ils trouvent dans le forêt – hier c’était la vipère. Avant-hier – le porc qui pique.

Samedi je suis allée au marché seule – pour entrer, il faut faire attention pour ne pas montrer sur les intestins d’un mouton ou chèvre. Et ensuite – premier rayon – viande. Plutôt – des mouches, parce qu’il y en a tellement… A côté les mamas vendent le poisson, elles essaye bouger un feuille du bananier, mais les mouches s’en foutent. Il y a un homme qui vend les poulets vivants. Mais elles ne sont pas bonnes : tu maches tu maches.. et tu manges rien.

Et alors pour la fin – samedi nous sommes allées dans une boîte : et du monde.. et des femmes sont magnifiques.. et les bières sont chaudes. J’étais seule nana blanche là-bas, heureusement on a été en groupe et tellement bien protégé que rien à faire. Mais sinon ce n’est pas dangereux ici. Ou j’espère en tout  cas..

Aujourd’hui je fais signer des contrats pour les gardiens et chauffeurs. Ils sont tous devant moi en train de lire. Sont marrants.. ça mets des plombs. Ils sont très concentrés. C’est juste quand un téléphone qui sonne, tout le monde sursaute, parce qu’ils les paramètrent sur le volume extra maxi, qui pourrait réveiller des morts.

Allez, je vais essayer de mettre les photos prochainement, mais peu de chance, que internet va être aussi fort..

Bisous à tous

Jau vietoj, jau darbe

Sveiki, pagaliau radau interneta, tik kompas be lietuvisku raidziu, nes maniskis to interneto nepriima, tad tenka naudoti darbini.

Nuo ko pradeti ? Kelione sekesi gerai, vaziavom kokias 4 valandas normaliais siaurais, bet asfaltuotais keliais. Visa kelia klausem W. Huston ir C. Dion (dabar supratau kodel mano kambarioke jas leisdavo ryte, ir dainuodavo.. nes jie vis dar hitu hitai). Galiausiai atvaziavom iki miesto, kur keliai issiskiria (is Jaundes keliavom 5 zmones dviem projektam) ir mes nudardejom simto kilometru vingiuotu, duobetu ir ryskiai raudonu molinkeliu.

Galiausiai pasiekeme « miesta », apsistojau namuose, kur sargas ir kambarine tik paciupe mano lagaminus nunese (yra sargai, kambarine ir valgio darytoja, kuri per pietus, stala serviruoja ir patiekalus nesioja, o kambarine drabuzius skalbia rankom ir vairuotojai kurie kursuoja  ir visur vezioja.. grizus bus sunku kazka paciai daryt, nes cia jauciuosi kaip princese. Juo labiau jog esu viena mergina komandoj). Aisku princesiskas gyvenimas baigiasi ties supratimu jog jau trys savaites kaip nera elektros (o kai nera elektros, nera ir begancio is krano vandens, nes ten siurbliai elektriniai.. tad……). Tiesa, siandien ijunge, nes geguzes 20 bus nepriklausomybes svente. O 21 speju vel paskesim tamsoje. Aisku, vakarais isijungiam generatorius. Bet garsas garsas….

Mano darbas susijes su visa administracine sistema : kontraktai, atlyginimas, biudzetai… Nieko ypatingai linksmo. Bet projektas yra urgency, nes esam apie 50 km nuo CAR sienos, o ten baisu ir liudna. Nes i sita stovykla pabegeliai ateina pesciom, jie eina 3 arba 4 menesius, juos kelis kartus uzpuola, pavagia ju gyvulius. Jie neturi nieko. O ju vaikai atrodo panasiai kaip paveiksleliuose, kai kalbama apie badaujancius vaikus… Musu mieste esanti ligonine turi 7 vietas (maisto sutrikimo skyriuje). Bet isivaizduokite kiek ten zmoniu…

Na, o is linksmesniu : mano kambary gyvena toks kilometrinis voras. Musu vireja vis manes klausia ka paruosti valgyti ir labai rupinasi jog as nevalgau mesos. Bet kai pasakiau jog valgau vista, « jau ant rytojaus » musu virtuveje buvo vargse balta vista (gyva), kuri per pietus buvo musu lekstese. Man buvo liudna ja valgyti… Turbut ir vistos nebevalgysiu, jeigu ryte reikes ruostis kava matant ja gyva.. Be to tos vistos, tai atrodo jog ja badu laike, o po to joje ten kazka valgomo rast sunku… Tai kokio velnio ja isvis skerst?

Na, turbut tiek, kol kas nuotrauku neturiu. Nes neturejau nei laiko, nei upo. Pabandysiu nufotografuot savo kambari pries persikraustant (nes sutariau su vienu kolega, kad mainysiuosi), nes jis toks… gan asketiskas. Tik yra didele lova. Ir daugiau nieko… Na, meluoju, yra virve, kur gali pakabinti rubus ar ranksluosti J

Aj, dar papasakosiu, kaip siandien vaziavau i express union (pinigu pervedimo sistema) biura, nes mums pervede pinigu. Atlekiu, ziuri ziuri.. Issiuncia i kita biura. Ateinu.. ziuri i mano ID (nes paso nepasiemiau) ir praso kazkokio kito dokumento arba paso (duodu darbovietes pazymejima, ten nieko doro neparasyta tiesa sakant..), bet jiems tinka. Sako, reikia palaukti minute. Laukiu 25 (nemeluoju). Na, galiausiai pasikviecia i slapta kambariuka, istraukia man 5 milijonus, ir pasiulo perskaiciuoti. Perskaiciavau, bet uztrukau, nes banknotai tokie sudile, kaip medziaginiai. Na, bet nieko baisaus. Kita karta siusiu paimti pinigu savo asistenta.

O mano asistentas toks visada kenciantis nuo darbo zmogus. Vaikstineja, nieko nedaro, suveda 3 saskaitas i sistema ir vel sedi salia manes.. Toks, kai siandien liepiau dirbt, labai dusavo. Galiausiai man uzejo toks nenumaldomas noras paimt ji ir papurtyti. Bet susivaldziau. Ziuresim.. Kartais geriau jokio asistento, nei labai labai sunkiai ir letai krutantis. Bet uztat besilaikantis visu taisykliu ir normu (anksciau sakiau jog projektas yra skubus, mirsta 2 kartus daugiau zmoniu per diena nei yra urgency norma, tad normas ir taisykles tuoj as jam pasiulysiu susikisti i… niekada ju nemegau, tiesa pasakius).

Viskas, buckiai visiems.

Pas mus lija. T.Y. pliaupia. Pliaupia x3. Nes viskas plaukia. Bet praeis..

Nauji Nelaimėlio Džo nuotykiai

Sveiki, šiandien diena prasidėjo susitikimu biure. Tad reikėjo anksti keltis, greitai valgyt ir būti vietoje puse devynių. Naktį ne kaip miegojau, nes skaidėjo gerklę ir pakilo karštis (o karštyje karštis yra tikrai ne kas..). Ryte atlekiam, sako palaukit salėje, tuoj pradėsim. Tai mes ir laukėm liūdnai bežiūrėdami į wifi anteną, kuri neišspaudė jokio signalo... Galiausiai aš pasidaviau ir pasakiau jog mano savijauta yra švelniai tariant šūdina. O tada kaip visi sukruto, kaip visi susirūpino, tuoj surado vairuotoją, įkišo į ranką keliasdešimt tūkstančių frankų ir supakavę išsiuntė į prancūzų ambasados dispanserį. Na, ten nieko įdomaus neįvyko, gavau vaistų ir baigėsi. Grįždami aplankėm pora vaistinių ir tiek. Bet jau vairavimas vairavimas... Kažkaip neatėjo noras pavairuot, tikrai (nors šiaip labai mėgstu). Na grįžau, tada visi vorele lėkė klausti kaip aš jaučiuosi, ir ar ryt galėsiu lėktį į tundrą kur dirbsiu (na, ten net elektros ne visada yra, o kai elektros nėr - nėra ir vandens...). Čia dirbanti gydytoja, kuri yra koordinatorė medicininiais klausimais, kuri mane tokiu kosminiu ir neafrikietišku ritmu išsiuntė pas gydytoją, iškart pasakė jog ryt galėsiu išvažiuoti tik po jos patvirtinimo. Tik kolega prancūzas, sugadintas juodojo kapitalizmo, pareiškė jog niekas čia jokių kelionių neatšaukinės jei man skauda gerklę. Deja, ryt septintą sužinosim. Bet turėtų viskas būt ok. 

Na, o kadangi nuo 8:30 turėjom pradėti briefing'us, kurie deja, vyko afrikietišku ritmu ir prasidėjo po 14val. Pradžioj planavau nervintis, bet po to atsirado internetas.. O be to vistiek už tą laukimą atlyginimą moka. Tai va, ir nesinervinau. O daugiau nieko.. Nufotografavau jums Jaundės panoramą kuri matosi iš biuro balkono (čia priešais kažkokio parlametaro namas stovi). Bučkiai visiems. Ryt ilgas ir dulkėtas kelias laukia. 

Kelionė

Sveiki,

Vakar po ilgos kelionės, nusileidau į oro uostą/turgų. Žinojau ko laukti, nes pries kelis metus buvau Toge ir Benine, bet žinojimas nieko nekeičia. Pirmiausia įdomu buvo tai, jog skrydis buvo per Dualą (antrą mietą Kamerūne, ekonominė sostinė) ir aš galvojau jog išlipa žmonės ir tiek. Ne, pasirodo jog įlipo tie, kurie skrenda į Briuselį. Žodžiu, čia toks skrydis ratu. Palaukėm valandą lėktuve be teisės išlipt, pasėdėjom (nors jau ir taip užpakaliai buvo atšipę..) ir pakilom pusvalandžio skrydžiui į Jaundę.

Oro uoste siūlosi vėžimėlių stūmėjai, taksi, pinigų keitėjai ir telefonų kortelių perpardavinėtojai. Tarp jų stumdosi afrikietiškos mama, kurios lagaminų turi žymiai per daug, ir ne tik lagaminų, bet ir dėžių, maišų ir vaikų... Na, o visą šitą bruzdesį papildo oro uosto darbuotojai, kurie tikrina pasus, skiepus (neskiepytus čia vietoje skiepyja, nes nuo geltonojo drugio skiepai yra privalomi visiems be išimties), lagaminų lapukus (žinot, tuos kur duoda, kad surast jei lagaminas pasimetė? Tai čia juos surinkinėja). Žodžiu, tempiama už rankovių ir lagaminų vėžimėlio, pilna visų pasiūlymų, galiausiai randu manęs laukiantį vairuotoją.

Lekiam į viešbutį. Naktis. Smagu. Automobilis toks lietuviškai nekuklus. Jis pasakoja apie miestą, darbą, geltonus taxi. Aš jau pavargus nuo visko, noriu pasislėpt nakčiai po anklode.

Viešbutis (nors užrašyta palace, į tai mažiausiai panašus), bet esu mačius ir blogiau. Yra wifi, lėtas, bet yra. Yra didelė lova su dekučiu (kaži kam to dekučio gali prireikt, jeigu ir taip čia maždaug apie trisdešimt šilumos ir labai daug drėgmės, nes liūčių sezonas (nežinantiem, liūčių sezonas nereiškia jog lija kasdien ir nuo ryto iki vakaro, o lija maždaug kas antrą/trečią dieną, neilgai bet stipriai.. Bent jau čia taip. Lietuvoj ruduo yra daug didesnis liūčių sezonas !!!). Tai va, kritau į lovą ir lūžau.

Ryte, po pusryčių, važiavom į bazę (MSF biuras). Turėjau dviejų valandų pasiruošima/briefing’ą. Apie gyvenimo ir darbo sąlygas papasakosiu vėliau. Nes kol kas tai tik žodžiai ir viskas nelabai aišku..

Na, o juokingiausia, jog kai grižom, pavalgėm ir atėjau į kambarį, bandau įjungt kondicionierių, neveikia.. Pakraut kompą – neveikia. Įjungt šviesą – neveikia. Pasirodo nėra elektros. Tad baigiu pasakot, nes kompas tuoj mirs, tuoj pradės lyt ir man turbūt laikas siestai.

Bučkiai