Antros misijos pabaiga

Vel tas pats, vel Jaundej, jau baigiau savo misija. Vakar iveikem 13vam kelione automobiliu, liko skrydis, dvi dienos zenevoj, traukinys ir namuciai.
Kuprine pilna papaju ir pasifloru. Grizus jums pridesiu nuotrauku ir papasakosiu paskutinius nuotykius.
Iki ir buckiai visiems

Spalis su audrom

Lija. Net net lija, o pila kaip is kibiro . Net negalejau susituret jums neparasius. Is to lietaus. Jau savaite kaip vaduojames is ziogu, ar skeriu atakos. Jie krenta is lubu, sokineja ant lovu, kelnese ir lekstese. Cirpia vakare taip stipriai, jos susikalbeti neimanoma. Atrodo nieko… nes ateina tarakonu sezonas. Keistas cia sezonas. Kas 2 savaites keiciasi vabzdziai. Buvo nairobi fly. Tai tokia maza, kaip skruzdele, bet labai bjauri gyvastis, nes kai ja sutraiskai, ji ispila visa savo rugsti ant taves, ir gaunasi mazas nudegimas. Bet po to visa tai dideja dideja, kol galiausiai viskas uzpuliuoja ir baigiasi antibiotikais. Kazkada skusdavausi uodais pas tevus. O dabar vabzdziai su maliarija, bjaurios gyvastis su rugstim arba ziogai monstrai. Dar pazinojau sprindzio dydzio drugelius. Vakare sedi… kalbi su zmonem, aptari diena ir brukst, vienas drugelis tau pralenda pro kakla. Ujujui… Kaip man nepatinka tokie…….

Spalis toks metas man patinka. Labai daug mano laisku prasideda lija… Man patinka lietus. Spali su viena mano drauge Jovita apsedejom visus Pasvalio turgaus prekystalius naktim. Nes tai spalis. Jo net pavadinimas grazus. Cia spalis kiek kitos, saule kepina dienom, zandai ir peciai nuraude, o vakare kai prasideda audra… Tai nuplauna beveik visus musu ziogus. Kartais buna visas tvanas. O kartais nezinai ar karas prasideda ar uraganas.

Siandien atsisveikinom su vienu musu projektu. Perdavem raudonajam kryziui. Perdavem, nes musu organizacija dirba tik emergency atvejais, kai reikia staigiai ir efektyviai gelbeti zmones. Kai baigiasi emergency stadija, projekta perduodam kitiems ir lekiam kitur. Tik siandien sirdele kiek suspaude matyt resta bresta projekta, mokytus zmones, musu kastus tualetus, rengtas palapines ir viskas… visur suklijuoti raudono kryziaus kryziai (juo labiau jog jie nepasirupino savo kita emblema, nes pabegeliai yra visi musulmonai…). Stovi, ziuri… asaros byra. Ir kas. Taip turi buti. Bet toks jausmas kaip atiduoti savo kudiki, kuri auginom, rupinomes, aukojomes, kelemes kas ryta pries sesias, kad tik viskas butu gerai… Kada nors papasakosiu apie tai, kas negerai..

Ebola

Sveiki,

Vakar mieste buvau pavadinta Ebola. Šiuo metu vis labiau taip vadina baltuosius.
Mieste viskas aprimo. Praėjusią savaitę antibalaka planavo užimti miesta, kuriame esame, bet galiausiai niekas neįvyko. Šiaip spėju jog čia yra daugiau karių, armijos ir policijos, bei įvairių brigadų, nei gyventojų.

Aną savaitę mirė vienas vaikas, kuris sirgo tuberkulioze, buvo pavargęs ir net nebenorėjo gyvent.. Dabar visa ligoninė kalba, jog tėvai jį uždusino. Gal ir tiesa.. Šiandien prie vartu įvyko vienos moters persileidimas, net foetus jau buvo... Gyvenimas yra lygiai toks, koks yra. Kasdieniniai atradimai moko, brandina, stiprina..

Savaitgalį buvau sugrįžus į savo pirmą projektą, kiek džiaugsmo, kiek pasiilgtų žmonių.. Labai šilti prisiminimai, palikau ten dalelę širdies. Su barais, kur muzika per stipri, kur alus šiltas, kur vanduo neteka iš krano, kur pilna mangų, pasiflorų, saulės, nuostabių šokėjų ir turgaus su ožkom..
Sekmadienį, prieš išvažiuojant, sutikau vieną iš nuostabių buvusių sargų, Ngonina (čia jo vardas ir pavardė, kur seniau sakiau, jog kai kurie turi tik vieną), kuris tapo slaugu. Ilgai dėl jo koviausi, jog jį priimtų kaip slaugą, gal ir testą nelabai gerai atliko, bet tiek meilės ir šilumos šis žmogus turi... Galiausiai man pavyko, jis buvo priimtas į medikų komandą. Tai va, sekmadienį ateinu į bazę, jis atejo man padėkoti, sakė net į mišias nėjo, nes norėjo mane pamatyt. Atsiprašinejo, jog neturi man ko padovanot. Kvaila buvau, net pamiršau nuotrauką padaryt su juo.. Tiek jau to, liks prisiminimas.

Šiuo metu su vaikais gaminam pompom'us, lėlytes. Praėjusia savaitę atšventėm tarptautinę rankų plovimo dieną, kuri buvo labai smagi šventė, su tradiciniais muzikantais, šokiais ir muilo dalybom. Tai buvo pirma mano organizuota distribucija, kuri visai neblogai pavyko.

Nuo šiandien man liko tik savaitė ir trauksiu link namų, o po to net gi ir į Lietuvą. Ilga kelionė namo, su 8 valandom kelio mašina, 12 valandų skrydžiu ir 3,5 traukiniu, bet užtat yra laiko apgalvot praleistą laiką.

A tiesa, pagalvojau kas būtų jeigu grįžčiau į lietuvą serganti ebola. Mačiau vilniuj planuojama evakuoti visą ligoninę ar skyrių, ir net jau palata paruošta. Bet pagal medikų aprangą... Sirgčiau ne viena :)
Juokauju žinoma, bet pirštinių jiems trūksta. Gerai, viskas, myliu, bučiuoju. Laikykitės!!!

P.S. norėjau įdėti nuotraukų, bet internetas tikrai kažkur anapus (kai atvaziuojam į bazę, visada gaunam SMS: sveiki atvykę į Centrinės Afrikos Respublika!)

Karo pabaiga

Sveiki,

Na va, nuotykiai tęsiasi. Rodos karas šia savaitę baigėsi. Juokauju, žinoma. Bet bent jau vietiniai taip mano. O dažnai vietiniai mano gerai. Visos bėdos yra tame, jog abi šalys reikalauja tokios "tarpšalinės" zonos. Ir ta žona yra miestas kuriame esame. Tai va, rodos ir anti balaka jau daugėja mieste ir kiti kalba jog jie bandė sukurpti paktą su misca, jog užimtų miestą. Misca tai tarptautinė CAR palaikymo misija. Trumpai, tarptautinė gerai ginkluota armija. O anti balaka - drimedrolio privivalgę vaikigaliai. Turėtų būti smagus šou jei tai realiai įvyktų. Ginkluoti narkomanai. Mmm... Bet neįvyks. Tad nėra ko bijot.

Tad vis dar dirbam, tik su dideliais suvaržymais. Aną dieną turėjau teisę išeitį į turgų, tai net baisu pasidarė nuo tokio žmonių kiekio ir nebežinojimo kaip reaguoti.

Tiesą pasakius, tie suvaržymai rauna stogą. Skaitau milijoną knygų, kad pamirščiau kalėjimą. Bet suprantu, jog sekančios mano misijos bus saugesnės ir laisvesnės. Kažkaip viskas kas vyksta, man tikrai neatrodo baisiai, be abejo, neisiu pasivaikščioti kai jie visi šaudosi, bet kai ramu tai ramu.
Tik kažkaip man neišeina stebėt pasaulio pro automobilio langą, kai visi šaukia "nasara nasara" (baltas). Neišeina neit į turgų, derėtis su pardavėjom, į barą, stebėt žmonių esant tarp jų. Neišeina būt visada apsaugota. Norisi laisvės ir savo pačios sprendimų.

Bučkiai ir linkėjimai.
Pasiilgau

Ministro diena

Senai jums jau ka pasakojau.. Internetas neveike.

Siandien vienas is mano komandos nariu Jauba, idarbintas uzvakar atejo su manim kalbeti. Zmogus gal kiek tylokas, nedrasus, bet uztat labai apsidzauge jog ryt jis nedirbs (avinelio diena). Kadangi musu visas veiklas pabegeliu stovykloje perima Raudonasis Kryzius, tai jie labai sumazina atlyginimus ir pan. Bet ka as jums norejau papasakoti visoj toj istorijoj, jog Jauba atrode kaip tas tetis zuikis, kur sovietiniam filmuke isejo vaikams obuoliu ieskoti. Ir kur jam nelabai sekesi, nes ir audra atejo, ir vilkas uzpuole, o jis apie savo zuikiukus kalbejo. Tai ir Jauba, sako man atlyginimas nesvarbu, daug nereikia, bet jeigu dar sumazinsit, o man paciam nuvaziuot iki stovyklos reiks, tai zuikiukams nieko neliks. Pakeisim darba, ne zveris gi as. Kad zuikiuku nuo maisto stokos ir perkudimo patiems nereiketu gydyti.

O daugiau kaip ir nieko, nes kadangi esam « ant sienos » tai iseit niekur negalim, visur tik nuveza ir po to arba stovykloj dirba, arba ligoninej, arba nutriciniam centre (as nezinau kaip nutricini centra lietuviskai pavadint, bet tai nera serganciuju anoreksija ar bulimija centras, o daug daug mazu vaikiuku, kuriuos mamos eidamos keturis ar penkis menesius per savanas ir dziungles, nese, nes nenorejo buti sukapotos gabalais ir joms nelabai sekesi nei rasti maisto, nei darbo, nei pinigu. Tad kai kurie buna labai liudnoj situacijoj, bet kasdiena lankant, labai dziugu stebeti ju gerejima). Man labai pasiseke su darbu, nes as dirbu visuose trijuose centruose, tad ir suku tokius ratus.

Siandien atvaziavo i stovykla koks tai ministras. Nuo pat ryto jungtines tautos (neklauskit ka as apie juos manau, nes susipyksim) pradejo deti ant karkasu plastic sheeting (pleveles ?), viska puosti, keisti ir grazinti. Zodziu, net juokinka.. Raudonasis kryzius irgi viska organizavo, kede skaptavo (ne kede, o visa sosta, kurio veliau nusprende nenaudoti). Po to minia pradejo plusti ir viskas vyko tiesiai prie musu ligonines. Tad mamos su vaikais praeiti negalejo. Kadangi buvau atvaziavusi trumpam laikui, o isvaziuot del to ministro negalejau, tai pasidariau tvoroj skyle, atsistojau tokioj vietoj kur galejau matyti ateinancias motinas (nors pazistu ne visas, bet bandziau susikalbeti mano menkomis fulfulde ziniomis) ir praleidinejau pas gydytoja pro tvoros skyle. Ta proga idegiau kaip burokelis, nors siaip cia ganetinai salta.

Tokie paprasti tie musu nuotykiai, gyvenam uzdaryti bazej, nebuvau nei turguj nei dar kur, nes del kidnapping rizikos, jie labai bijo ir mus saugo.

Spalio penkiolikta yra tarptautine ranku plovimo diena, nepamirskit ! Ta proga organizuojam visa svente, ziuresim kaip seksis. Bandau deretis del kvepiancio muilo dalybu, nors visi mane durnina ir del muilo ir del kvepiancio. Kazkaip vietiniam cia toks issiknisinejimas atrodo. Kam kvepiancio, jei visi priprate prie ukinio ? Bandziau pasakoti ir kaip zmonems sukurti svente, ir kaip smagu kartais moterims pasijusti moterims… Nelabai suprato, bet sake gal uzsakys. Zinau kad gal. Bet gal ?

Buckiai, iki

Keleta nuotrauku is mano spalvingos kompanijos:

Ligonine pries audra:

Einam vandens

Ryziu valgytojai

Ryziai 17000 pabegeliams, uzteks?

Bendras vaizdas pries atvaziuojant ministrui

Vaikai

Kirmelaite

...

Neramumai

Sekmadienis. Laikas naujienoms. Man sekasi gerai, nors kai kurie iš jūsų žino jog nuotykių daug.
Pradedam?
Nežinau ar pasakojau jog miestas kuriame esu yra padalinta į dvi dalis: viena priklauso Kamerūnui, kita Centrinės Afrikos Respublikai. Tad nuotykiai parasti: vieną naktį prasidėjo kažkokie susišaudymai, tad iš ryto mus visus išsiuntė priverstiniam poilsiui į kitą miestą porai dienų. Viskas aprimo.. Nieko ten labai ypatingo.
Bet va, užvakar sėdim sau su kolegomis mitybos centre esančioje pavėsinėje, diskutuojam, ir vienu metu matau kokį penkiasdešimt moterų atlekiančių su savo vaikais į mus. Nelabai suprantu kas vyksta. Išgirstu rafalinius šūvius.. visi guli ant žemės ir nekvėpuojam. Viskas nebuvo tiek baisu, kiek tų karo pabėgėlių moterų baimės pilnos akys, klausimas kas vyksta, tarsi aš žinočiau kur ir kaip?
Galiausiai atsakymas buvo trumpas ir net piktai kvailas: bataliono kapitonas persišovė pėdą, ir kareiviai beveždami jį į ligoninę norėjo išsklaidyti minią pradėjau šaudyti į ora. Bet šalia ligoninės!!!

Šalia persigandusių motinų. Šalia jų prisiminimų apie išžudytas šeimas, dingusius vaikus, prarastus brolius..

Tai taip ir gyvenam. Šiek tiek pasislėpę. Bet darbas labai įdomus. Tad visa tai mažai rūpi.
Maistas čia sakyčiau švelniai tariant ne koks. Virėjas sakosi buvęs kokio tai restorano vedėjas. Gal. Bet blogas vedėjas. Be to čia nėra jokių vaisių, tik bananai.

Va jums spalvingas apetito testas.

Mano kolegė irgi spalvinga nuostabi moteriškė, pilna gyvenimo džiaugsmo ir meilės

Vakarienė

Jau vietoj, jau misijoj!

Labas rytas.

Zinokit kompiuteri dalinuosi su keliais zmonemis, tai nepradesiu cia dabar instaliuoti lietuviskos klaviaturos. Tiek tos jau...
Norejau papasakoti kaip man sekesi keliauti ir panasiai. Kelione buvo ilga, traukinys, diena Genevoj (briefing'as apie projekta), kur nieko doro nepapasakojo, nes viskas "tranzitinej stadijoj", tad nelabai aisku, kas buvo vakar ir kas bus rytoj. Po to diena Jaundej, kur taip pat... sikart jie kazkaip labai pasimete, komanda siek tiek pasikeitus, tad viskas tokios ruko zonoj. Na, o smagiausia dalis turbut 9 valandu kelione land roveriu. Va jums vaizdas, be 8 zmoniu kurie ten buvo. Vairuotojas su 71 metu gydytoju priekyje ir mes 6 gale. Koju, uzpakalio ir nugaros nejauciau...Fotografuot su zmonemis nepavyko, nes neglejau pajudinti ranku.

Taigi, po keliones, esame sitam mieste kur dirbam. Miestas padalintas i dvi dalis, viena priklauso Kamerunui, kita Centrinei Afrikos Respublikai. Siena per viduri.
Vakar ryte exSelekos kovotojai pagrobe 9 kameruniecius, nes jie reikalauja savo vado laisves, kuris jau pusmeti Jaundes kalejime. Vyko sioks toks susisaudymas, tad ir mes nelabai vaikstinejom po miesta. Tiesa, vaikscioti cia kol kas draudziama. Tad turistaut pavyks mazai...
Daugiau kaip ir nieko. Bandau surinkinet informacija is kaires ir desines, jog suzinot koks mano darbo pagrindinis tikslas, ka reikia pagerinti, ka pakeist. Juo labiau jog neturiu labai daug laiko, tik penkios su puse savaites beliko.
Vis kazkaip sikart kyla abejones apie mano darbo svarba ir verte. Atsakysiu sau veliau..

Gero sekmadienio brangieji!
Parasykit koki komentara, nes toks jausmas kad cia laiskai i niekur...

Antra dalis prasideda!!!!

Sveiki,

Na ką, laikas antrai nuotykių serijai? Šiandien jums turiu tiek daug papasakot, jog po to suprastumėt apie ką viskas bus...

Pirma ir smagiausia naujiena jog pakeičiau pareigas. Nei kaip trumpai lietuviškai papasakot, nei išverst nežinau, nes nėra tokio darbo Lietuvoj ar šiaip Europoj.. Tad papasakosiu ilgai. Gerai? Angliškai tai vadinama health promoter arba information, education, communication. Prancūziškai - promoteur de la santé. Na, ne pavadinime esmė.
Darbas bus medikų komandoj, kas yra daug įdomiau, bet būti padedamuoju personalu. Medikų komanda - projekto širdis. Ne veltui jog gydytojai be sienų, o ne administratoriai (kaip aš dirbau pirmam projekte). Tai reiškia darbą tiesiogiai su žmonėmis, o ne biure. Taigi, keli mano funkcijų pavyzdžiai: mokymai apie higieną (plauti rankas, negerti upės vandens...), pabėgėlių stovyklos statistika (kiek atvažiavusių vakar, šiandien, kiek ir kuo serga, kiek mirė ir pan), vaikščiot po stovyklą, kalbėt su žmonėmis (Djambo!), klaust gal kas serga ir pan... neatėjusiųjų į antrą konsultaciją paieškos (ar pagerėjo, ar persikraustė į kitą vietą ir pan..). Na, čia kažkas tarp socialinio darbuotojo ir edukatoriaus. Visgi, galiausiai mano psichologijos studijos kažkam pravers :)

Na, o kita smagi naujiena yra jog aš vėl važiuoju į Kamerūną. Smagi dėl kelių dalykų: jau pažįstu ten daug žmonių, žinau kokios sąlygos (streso mažiau), ganėtinai ramu, galima vakare išeit į miestą (ne karo sąlygos), klimatas geras.. Žodžiu, europietiškas ruduo bus po saule prie plius dvidešimt penkių.
Kamerūne šiuo metu vyksta du Gydytojų be Sienų vykdomi projektai, vienas šiek tiek piečiau (ten kur dirbau anksčiau), kitas aukščiau, kur vykstu dabar. Žemėlapis įsivaizdavimui:

Tai va tiek tų smagių naujienų, šiuo metu ruošiuosi (t.y. lankau draugus ir šiaip kaupiu jėgas), tvarkausi, pradedu vėl viską krauti į kuprinę (šįkart žinau jog dvidešimt trys kg yra ryškiai per daug). Reikia tik nepamiršti paskutinių žurnalų, sūrio, dešros ir butelio vyno tiems, kurie jau pamiršo jo skonį, mano būsimiems kolegoms. Kalnas energijos jau paruoštas, neišmiegotos naktys irgi nebaisios.. Laukite naujienų iš toli! Bučkiai

Pabaiga

Sveiki,

Pabaiga. Esu Jaundėj, skrydis šiandien vakare. Ir liūdna ir smagu. Prisiminimų banga rodos tuoj mane nublokš. Padariau ką galėjau. Avažiavus buvo apie penkiasdešimt darbuotoju. Šiandien yra du šimtai septyniasdešimt trys. Kai atvažiavau, buvau ketvirta užsienietė komandoj, šiandien jų yra aštuoniolika.

Situacija pradeda stabilizuotis, pabėgėlių stovyklose mirštančių vaikų yra nedaug, vienas ar du per savaite. Prieš tris mėnesius buvo virš penkiolikos. Vis mažiau žmonių ateina į Kamerūna, tik žinom jog yra didelė grupė netoli, bet vis dar CAR, užblokuota sukilėlių, kurie negali išeiti. Šiandien mūsų darbai turi daug daug krypčių. Didelės pajėgos dėtos dėl mobilių klinikų atsiradimo, kurios važinėja po aplinkinius kaimukus su gydytojų komanda.

Darbo dar daug, nes ligoninėse, į kurias mes vis nukreipiam gyventojus, chirurgais dirba seselės. Ir nėra nei vieno oficialaus gydytojo. Kol kas jie nesutinka, kad mūsų komanda užsiimtų ar prisidėtų prie jų. Kol kas ligoninėj perėmėm tik mitybos centrą (jie turėjo septynias lovas, šiandien yra netoli dviejų šimtų). Ligoninės kiemas atrodo kaip milžiniškas kempingas su didžiulėmis palapinėmis. Kartais pastatai kildavo kasdien...

Tiek daug padaryta, tiek daug dar liko. Sunku taip imt ir išvažiuot, bet mano kūnas nebelaiko. Turėjau dvi laisvas dienas ir viena laisvą, bet darbingą savaitgalį. Neturėjau ką jums turistiško papasakot. Buvom labaiu užsiėmę tualetų statymu, geriamo vandens tiekimu ir nežmoniškomis medicininio personalo paieškomis.

Rytoj ryte jau būsiu Ženevoj. Šiandien nusiprausiau šiltu vandeniu. Vakar valgiau picą. Dabar laukia namai, draugai ir poilsis. Kita misija bus, tik nežinia kur.

Laukit naujų pasakojimų !

Iki

Ieva

Turistavimas

Sveiki,

Šiandien apie savo turistinį savaitgalį. Nelabai man čia sekasi turistaut, nes darbas darbas darbas.. Be to, labai daug saugumo taisyklių. Bet šį šeštadienį, tik niekam nesakykit, pabėgom nuo taisyklių ir žmonių.
Su Bertranu lėkėm į rezervą Dža (Dja). Jis atrodė gana netoli, beveik trys šimtai kilometrų, bet tik pirmas šimtas buvo asfaltuotas, o po to jau ne be, tas keturios su puse valandos pirmyn ir tiek pat atgal. O rezerve galima pamatyti gorilų, šimpandzių ar dramblių. Bet rezervas deja ne zoologijos sodas. Tad pasiraitojom kelnes, ir lėkėm į paieškas.

Vaizdas tai lygiai toks pats, kokį jus įsivaizduojate, kai kalbam apie džiungles. Kabo lianos, takeliai vos vos įsivaizduojami, nes žolės vis juos pagrobia.

 Čia dar visai linkmai ėjom, tik kojos jau nutrintos, ir po tokias baisias balas net mirkyt baisu..

 Beždžioniu tiltai. Į pabaigą ėjau visai drąsiai, nes perėjom nesuskaičiuojamą kiekį..

 Statomas namas

 Grįžtant naktį su prožektoriais

Laukiniai mangai

 Takeliai keleliai.

 Mūsų beždžionių ieškotojas ir kvietikas su laukinėm vyšniom. Labai skanu.

 Tikras ir gyvenamas pigmėjų namelis.

 Vaikas ir jo žaislas - miręs paukščiukas. Šita šeimynėlė gyvena prieš tai nufotografuotame namelyje, miške esančiame vienkiemyje.

Visi kartu prie laužo.

  

Grįžtant sustojom pigmėjų kaimuky (kaimukas su dviem namais), prisėdom ant suoliuko ir gavom vaišių. Pakepinti žemės riešutao, patiekti ant smėlio su žmėtais kevalais. Bet skanu buvo. Viena iš namelyje gyvenančių moterų buvo albinosė, tai labai linksmino mano kompanijonus, jog ji tokia kaip aš.

Na, o pabaigai, beždžionių neradom. Matėm gražių drugelių. Bet vistiek labai labai smagi kelionė per džiungles buvo. Pakartot!!!

Bardakėlis

Sveiki,

Norėjau jums parodyti savo bardaką. Sekmadienį dirbau namie, tai viskas normaliai

 

Bet antradienį vakare vaizdelis buvo linskmesnis

Pati neberadau vietos kur galėčiau padirbėt. Niekad nebuvau labai super tvarkinga. Bet dvi pastarasias dienas dirbau be sustojimo, perstojimo, kol galiausiai visko buvo šiek tiek per daug.

Frido yra laukinis katinas, įdarbintas seifo sargu, kuris visada ieško kasinėjimų.

 

Ir galiausiai vaizdelis iš mano išpinimo sesijos. Užtruko tik pora valandų ir šešių rankų. Nežinau ar dar kartą pasiryšiu...

 Šiandien tiek. Liko kiek daugiau nei trys savaitės. Laikas čia bėga gepardas. Bučkiai

Never ending why..

Kartais viskas taip susimaišo ir galiausiai vakare geri alų vien tam jog negalvot.
Dvidešimt pirmas amžius, žmonės miega po medžiais, arba iš palmių surengtose jurtose, vaikai bėgioja be triusikų, kiaulės ganosi pakelėse.. Čia valgoma viskas, nuo termitų iki visų laukinių gyvūnų: vėžliai, skujuočiai, žiurkės, gyvatės. O mes vis dar sugebam raudoti " sušių noriu".

Kiekvieną kartą turgoj prie manęs prieina moteriškė.. nekalba, neklauso.. bet tarp tų visų kurie neturi nieko, ji tikrai nieko nebeturi. Tik vieną medžiagos gabalą, kuris atstoja ir suknią ir sijoną.

Mes verkiam, kai autobusas vėluoja tris minutes. Čia žmonės laukia dieną, jog gautų ryžių maišą. Dieną ant saulės. Ir niekas nesiskundžia, o padėkoja. Kartais norisi padėkoti lemčiai ar Dievui, jog gimiau kitur. Jog šešerių aš nenešiojau vandens bidonų ant galvų. Ir į mokyklą einant, man nereikėjo atsinešti savo suoliuko.

Bet ar tie žmonės nubausti jog gimė čia?

Jie irgi eina į universitetus. Jis irgi gauna išsilavinimą. Tik skirtumas tas, jog dauguma jų tęsia durininko karjera. Mes galim lėkt į Angliją. Aš ir pati ne šventoji, jau dešimt metų, kaip Lietuva yra tik mano atostogų vieta. Mes galim pasirinkt. Išsirinkt. Svajot ir norėt.

Nereikia gyvent iš nieko, ir nieko nenorėt, nesvajot, neplanuot. Tik turbūt reiktų išmokt nesiskųst, jog šią vasarą atostogos bus Turkijoj, o ne Kanaruose.

Klausau Stromae. Tai tarsi padeda išsilaikyti šiame vaizdų, garsų, emocijų jūroje. Vis norisi sugebėt atsijungt. Nors minutę negalvot.. Kartais per sunku.

Geros dienos.

Brenda ir draugai

Va, šiandien jums pristatau Brenda. Frido irgi panoro papozuoti. Ir namų ruošėjos pačiame darbų įkarštyje.
Geros dienos

Aukso kasyklos

Šiandien nedirbau. Dirbu tik dabar. Tad išsimiegojau iki visų aštuonių. Nežinau kaip pavyko, prabudau tik kokius keturis kartus nuo šešių, nes kai rytas prasideda, visi keliasi ir niekas apie kitus negalvoja. Tada papusryčiavom su May ir aš dar planavau dirbt.. bet galiausiai susiradom vairuotoją ir sargą (praktiškai asmens sargybinį) ir išlėkėm į aukso kasyklas.

Čia visai šalia mūsų kaimuko, yra jų keletas. Vienos privačios, kitos ne. Nulėkėm į vieną iš privačiu, bet aišku ten mūsų niekas neįleido, tik išlindo vienas kiprietis, kitas graikas, auksu ir kryžiais pasidabinę, savim baisiai patenkinti. Pradžioj pasiuntė mus mandagiai toli toli, mes ir nuvažiavom. Po to jie nusprendė pabūti draugiški, sustojo, pradėjo pasakot, pasiūlė užsuk rytoj nuo septyniu ir pažadėjo viską papasakot. Žiūrėsim kaip ten su tuo viskuo.. Nes jau ir šitas susitikimas pasibaigė pasakojimais jog auksu lyja iš dangaus. Ir kvietimais išgerti kavos.. Po to išsiskirstėm.

Mes nulėkėm į auksinį kaimuką, kuris randasi visai kitos privačios bendrovės, tad reiškia, kad jų žemė irgi auksuota. Visas kaimas panašus į didelį didelį karjerą, visas išraustas, išknaisiotas. Vyrai guli išsivertę ir laukia aukso pirkėjo, o moteriškės stovi iki bambos murzinam vandenį ir skalauja skalauja.

Aplankėm visą kaimelį, apžiūrėjom parduodamą auksą, pagailėjom penkiolikos tūkstančių už pora gramų ir baigėsi. Grįžtant užsukom į šventą vietą, kur Marija pasirodė, kur visi piligrimai rugpjūčio penkioliktą lekia pasimelst ir užsukę į turgų nusipirkt mangų įsigijom vėžlį.

Sargai jį pavadino Brenda. Vardas tai gal ir ne koks, bet koks tam vėžliui skirtumas, tiesą sakant. Kiekvienas išgelbėtas nuo puodo, sutiktų vadintis Brenda. Kainavo jis man mažiau nei keturis eurus, o dydžiu tai kaip pusę rankos. Dabar galvoju kaip jį nepastebėta pernešt per sieną. Su chameleonu butų buvę šiek tiek paprasčiau. Bet tas nusprendė iškeliauti į chameleonų rojų. O tas vėžlys... Palikčiau jį čia be sąžinės graužimo, bet baisu kad iš jo padarys didelį puodą sriubos.. Kas geriau?

Katinas jo labai bijo. Aj, gal ir sakiau, mano katė virto katinu ir tapo Frido.

Tai va tiek, bandysim ryt nulėkt pas kiprietį. Kitą savaitę bandysiu išleisti savo kasas, nes būtų labai smagu išsiplauti galvą. Bučkiai