Brenda ir draugai

Va, šiandien jums pristatau Brenda. Frido irgi panoro papozuoti. Ir namų ruošėjos pačiame darbų įkarštyje.
Geros dienos

Aukso kasyklos

Šiandien nedirbau. Dirbu tik dabar. Tad išsimiegojau iki visų aštuonių. Nežinau kaip pavyko, prabudau tik kokius keturis kartus nuo šešių, nes kai rytas prasideda, visi keliasi ir niekas apie kitus negalvoja. Tada papusryčiavom su May ir aš dar planavau dirbt.. bet galiausiai susiradom vairuotoją ir sargą (praktiškai asmens sargybinį) ir išlėkėm į aukso kasyklas.

Čia visai šalia mūsų kaimuko, yra jų keletas. Vienos privačios, kitos ne. Nulėkėm į vieną iš privačiu, bet aišku ten mūsų niekas neįleido, tik išlindo vienas kiprietis, kitas graikas, auksu ir kryžiais pasidabinę, savim baisiai patenkinti. Pradžioj pasiuntė mus mandagiai toli toli, mes ir nuvažiavom. Po to jie nusprendė pabūti draugiški, sustojo, pradėjo pasakot, pasiūlė užsuk rytoj nuo septyniu ir pažadėjo viską papasakot. Žiūrėsim kaip ten su tuo viskuo.. Nes jau ir šitas susitikimas pasibaigė pasakojimais jog auksu lyja iš dangaus. Ir kvietimais išgerti kavos.. Po to išsiskirstėm.

Mes nulėkėm į auksinį kaimuką, kuris randasi visai kitos privačios bendrovės, tad reiškia, kad jų žemė irgi auksuota. Visas kaimas panašus į didelį didelį karjerą, visas išraustas, išknaisiotas. Vyrai guli išsivertę ir laukia aukso pirkėjo, o moteriškės stovi iki bambos murzinam vandenį ir skalauja skalauja.

Aplankėm visą kaimelį, apžiūrėjom parduodamą auksą, pagailėjom penkiolikos tūkstančių už pora gramų ir baigėsi. Grįžtant užsukom į šventą vietą, kur Marija pasirodė, kur visi piligrimai rugpjūčio penkioliktą lekia pasimelst ir užsukę į turgų nusipirkt mangų įsigijom vėžlį.

Sargai jį pavadino Brenda. Vardas tai gal ir ne koks, bet koks tam vėžliui skirtumas, tiesą sakant. Kiekvienas išgelbėtas nuo puodo, sutiktų vadintis Brenda. Kainavo jis man mažiau nei keturis eurus, o dydžiu tai kaip pusę rankos. Dabar galvoju kaip jį nepastebėta pernešt per sieną. Su chameleonu butų buvę šiek tiek paprasčiau. Bet tas nusprendė iškeliauti į chameleonų rojų. O tas vėžlys... Palikčiau jį čia be sąžinės graužimo, bet baisu kad iš jo padarys didelį puodą sriubos.. Kas geriau?

Katinas jo labai bijo. Aj, gal ir sakiau, mano katė virto katinu ir tapo Frido.

Tai va tiek, bandysim ryt nulėkt pas kiprietį. Kitą savaitę bandysiu išleisti savo kasas, nes būtų labai smagu išsiplauti galvą. Bučkiai

kasdienybė Kamerūne

Sveiki mielieji, 

Geriu kavą su lietum. Ar liūtim. Kaip pavadinsi. Katinas kriokia visu balsu, bijo. O gal tiesa, kai vaikystės sakydavo jog katinas girdi devynis kartus stipriau? Nes šiąnakt miegot praktiškai nepavyko. Dėl to pačio lietaus. Nekalbam apie jaukiai barbenančius į stogą lašus. Kalbam apie jausmą, kai rodos pats stogas įkris nuo liūties stiprumo. Mintis apie tuos, kurie apsistoję stovyklose, kur stogas virš galvos yra iš lapų sudėliota jurta... Mūsų namas karališkas, ir tai į vidų prilijo. O kiti? Kaip miegoti ant žemės, kai nuo kalno rieda sraunios lietaus upės? Jungtinės tautos jiems padalino tokių plėvelių, kad ant stogo užsidėtų, ir į vidų neprilytų. Tik kad jie  vieno kvadratinio metro dydžio. Gerai.. nebekalbam apie jungtines tautas, nes vis dar neaišku ką jie čia daro, nors pabėgėliai jų yra pirma ir pagrindinė rolė…

Dienos teka pasiutusiu greičiu. Rytas vakaras, rytas vakaras. Savaitgaliai būna tada, kai nusprendi tu, arba nenusprendi, tada jų nebūna.

Žmonės čia labai mėgsta skųstis. Kalbu apie atvažiavusius. Tai pagalvė per kieta, tai maistas vienodas (o pagamink kad gudrus iš tų pačiu miniatiūrinių pomidorų, ryžių ir žuvies kasdien naują patiekalą). Ir klausai kasdien tų pačių raudų... Net juokas ima.

Mūsų komanda gana pavargus ir ligotą, jau ketvirtą supakavo ir išsiuntė į Jaundę, į ligoninę. Čia dažnai nėra tekančio vandens. O kai yra jis, tai labai rudas. Geriam tik geriamą vandenį, bet indai plaunami tuo, iš krano. Gal tai? O gal tiesiog nuovargis?

Planavau nulėkt pažiūrėt aukso kasyklų, nes čia, sakė, už penkiolikos minučiu kelio, yra viena. Gal rytoj, jei nelis. Dar reikia susirast siuvėją, nes lauktuvių iš čia nėra ką pirkti. Tik kokį sijoną pasiūt.

Praėjo mano gimtadienis, gavau visokių dovanų: sudainuotą dainą, dekoruotą skaičiavimo mašinėlę turtingiausiai biuro merginai (kol kas mane taip vadina, nes mano darbas susijęs su finansais), vyno butelį (o, kad žinotumės, koks skanus čia vynas.. toks pat skanus kaip ir tepamas sūris ar tunas), batus (vienas sargas man padovanojo basutes rankų darbo). Gavau dovanų ir smagų vakarėlį, pasidalintą vakarienę, daug sveikinimų ant feisbukinės sienos ir keletą brangių skambučių.

Tokios tos mano dienos. Šiuo metu nieko labai naujo, arba per daug visko vyksta, kad man pavyktų papasakot. Pasiilgau visų. Liko penkios savaitės. Penkios naujos ir pilnos atradimų ir išmokimų savaitė.

Seržas Jums pozuoja

Šukuosena - Nauja galva

Kadangi man davė penkias dienas poilsio, jog atsigaučiau, o aš nesijaučiau taip blogai, jog man reiktų atsigauti, tai užsiėmiau visokiomis nesąmonėmis. Ir viena iš jų, pakeičiau šukuoseną, Norėjau jau seniau, bet tam reikia laiko, O šiuo metu aš jo turiu. Aštuonios valandos pynimo. Aštuonios valandos pešimo. Aštuonios valandos sėdėjimo ant nepatogios kėdės. Pirmos dvi praėjo visai neblogai. Antros dvi praslinko jau lėčiau, po to gavau valandėlę poilsio ir pietų. Bet užtat keturios paskutinės buvo nuostabios, nes tai vyko miniatiūriniame kirpėjos (tiksliau šukuotojos, nes ten nelabai ką kerpa) būdelėje, buvo šeštadienio popietė.. Visos rajono moterys ir merginos sugužėjo pas kirpėja : vienu metu mūsų ten buvo apie dešimt. Visos klega, pasakoja, kita dainuoja, trečia auklėja kažkieno vaikus, kurie ten buvo nuo ryto. Ateina moteriškė, nukerpa jai praėjusias “kasas“, ištraukia siūlus, nes afrikietuškos šukuosenos yra labai smagus ir patogus metodas : reikia turėt minimum kokių septynių centimetrų plaukus, kuos supina ratu, kaip kokia sraigę aplink galvą, gaunasi toks kaip takelis, lietuvoj vadinamu krokodiliuku.. Ir tada išsirenki kokias nori sruogas, garbanotas, ilgas, trumpas, šviesias, natūralias ar sintetines ir tau jas prisiūna prie tos supintos kasytės. Po to jas nudažo jeigi nori kitos spalvos, išpučia, sulipina ir nauja šukuosena. Tai va, kadangi man pynė viską (ir nieko nesiuvo), darbo buvo daug, tai buvo įdarbintos visos rajono moterys, kurios turėjo nelaimės užsukti į tą grožio saloną kai aš buvau. Atėjau ryte, dešimtą, ir išėjau septintą. Jau sutemus, nes naktis Afrikoje ateina neperspėjus, tik plumt ir nukrenta.. Bet užtat kiek gyvenimo taj mažoj mažoj būdelėj..

Žmonės

Kadangi dabar esu saugiai palikta Jaundėj, kelių dienų poilsiui, ir svarbiausia, jeigu mano ligos vėl norėtų pasirodyti, ligoninė čia arčiau. Tad dienas leisiu su namų tvarkytoja, kurios vardas yra Mano Trokštoji. Moteriškaitė tokia visai smagi, šiandien ryte tvarkingai įsilaužusi į mano kambarį paklaust ar man viskas OK (nes iki devyniu čia tikrai niekas nemiega, ji turbūt persigando, kai tiek ilgai nepasirodžiau pusryčių).

Šiandien jums norėjau papasakot apie žmones, kuriuos sutikau. Pradėkim nuo Seržo, mūsų projekto boso. Jis yra iš Demokratinės Kongo Respublikos, gydytojas, patirties pilnos kišenės. Toks vyriškis saulė, net visas nuvargęs, prie darbo stalo užmigęs, pakelia galvą su didžiausia šypsena. Viskas jam InchAllah. Dirba už keturis, bet visad atrodo ramus. Vakarais, kaip koks pasakų senelis, pasakoja savo išgyventas istorijas: kaip jie lėkė gelbėt į mišką dviejų LRA pagrobtų prancūzių; kaip jis savo šešių metų sūnų vadina “savo pensija”; kaip kartą miegojo ant gyvatės urvo ir dar milijonas visokių. Jau tapo tradicija, jojo vakare pasakojamos “pasakaitės”, tik skirtumas toks, jog jos tikros. O visi jauni nauji humanitariniai darbuotojai klauso, kaip kokio herojaus, legendinio didvyrio, devyngalvio slibino, kuriuo norima tapti.

Moussa – Seržo draugas, nigerietis (iš Nigerio, o ne Nigerijos). Jis, kai nedirba, irgi prisideda prie pasakojimų iš karo zonų, tuo pačiu jie dalinasi naujienomis apie bendrus pažįstamus, kas ką nesenai sutiko kokioj misijoj. Nes darbuotojų ratas siauras. Susipažįsti vieną kartą ir žnai, jog tikrai sutiksi, jeigu dirbsi šioj srity, tik nežinau kada. Tad visada toks siurprizas.. Moussa yra lygiai tokia pati besišypsanti saulė kaip Seržas, visada ras gera žodį, juoksis iš bet ko ir bus visada, kai jo reikia. Jis yra mūsų projekto vyriausias gydytojas. Bet jis užsiima ne tik viso projekto medicininiais klausimas, bet ir atvažiavėlių sveikata.

Tony, prancūzas logistikas, kiek persidirbęs ir apsivertęs berniokas. Šiuo metu jis jau daugiau nebegali, ir man rodos jį tuoj išsiųs namo dėl persidirbimo: keliasi pirmas, eina miegot paskutinis ir niekaip jam nepavyksta deleguoti savo darbų. Paprastas, draugiškas, nevalgo vaisių, groja gitara. Aš su juo kartu daug dirbu, nes mes abu dirbam bazėj, Seržas su Moussa dirba visur, o kiti dirba pabėgėlių stovykloje, tai dienomis mes jų nematom.

Vincent, irgi prancūzas logistikas, tik jis dirba stovykloj. Toks pasipūtęs kaip tikras paryžietis, viską žino, viską išmano. Jis kažkaip iškreiptai įsivaizduoja jog jo darbas sunkiausias, bet svarbiausias, o visi kiti tik snaudžia pasiramste paduškutėm. Kartais tikras vargas su juo dirbt.

Ramun – irgi logistikas, bet iš vokiškai kalbančios Šveicarijos dalies. Jis vargšas vos vos kalbėjo prancūziškai. Tad po mėnesio darbo, t.y. vakar vakare, jis buvo pasiųstas atgal į Šveicariją su burn out’u.

Katy ir Danny, smagi porelė. Katy – med. sesuo, anglė, irgi sunkiai kalbanti prancūziškai. Danny, ispanas, logistikas, toks super duper vyriokas, kur iš po kojų tik žiežirbos trykšta. Jie atvažiavo dar visai nesenai. Tik kai Danny užšneka prancūziškai ispaniška greitakalbe su anglišku akcentu, supranta toli gražu ne visi, o dažniausiai tik jis vienas.

Dar yra May, gydytoja iš Mianmario, gyvenanti Pietų Afrikos Respublikoj. Labai tapšni, visus apkabinanti ir besirūpinanti, tik irgi pasigavo aliarija praėjusią savaitę. Čia toks dabar laikas, kai nelabai jos išvengsi, lija daug, oras drėgnas, uodų pilna, slėpk nesislėpęs po tinklu naktį, trinkis visais tepalais ir purškalais, gerk malarone’ą (tas tik prevencinis), jei koks nelemtas uodas praskrido ir įkando, lauk nelaimės, t.y. temperatūros.

Dar yra daug kitų žmonių, kurie atvažiavo po mano išvažiavimo į Jaundę, tad apie juos kada nors..

Iki