Antros misijos pabaiga

Vel tas pats, vel Jaundej, jau baigiau savo misija. Vakar iveikem 13vam kelione automobiliu, liko skrydis, dvi dienos zenevoj, traukinys ir namuciai.
Kuprine pilna papaju ir pasifloru. Grizus jums pridesiu nuotrauku ir papasakosiu paskutinius nuotykius.
Iki ir buckiai visiems

Spalis su audrom

Lija. Net net lija, o pila kaip is kibiro . Net negalejau susituret jums neparasius. Is to lietaus. Jau savaite kaip vaduojames is ziogu, ar skeriu atakos. Jie krenta is lubu, sokineja ant lovu, kelnese ir lekstese. Cirpia vakare taip stipriai, jos susikalbeti neimanoma. Atrodo nieko… nes ateina tarakonu sezonas. Keistas cia sezonas. Kas 2 savaites keiciasi vabzdziai. Buvo nairobi fly. Tai tokia maza, kaip skruzdele, bet labai bjauri gyvastis, nes kai ja sutraiskai, ji ispila visa savo rugsti ant taves, ir gaunasi mazas nudegimas. Bet po to visa tai dideja dideja, kol galiausiai viskas uzpuliuoja ir baigiasi antibiotikais. Kazkada skusdavausi uodais pas tevus. O dabar vabzdziai su maliarija, bjaurios gyvastis su rugstim arba ziogai monstrai. Dar pazinojau sprindzio dydzio drugelius. Vakare sedi… kalbi su zmonem, aptari diena ir brukst, vienas drugelis tau pralenda pro kakla. Ujujui… Kaip man nepatinka tokie…….

Spalis toks metas man patinka. Labai daug mano laisku prasideda lija… Man patinka lietus. Spali su viena mano drauge Jovita apsedejom visus Pasvalio turgaus prekystalius naktim. Nes tai spalis. Jo net pavadinimas grazus. Cia spalis kiek kitos, saule kepina dienom, zandai ir peciai nuraude, o vakare kai prasideda audra… Tai nuplauna beveik visus musu ziogus. Kartais buna visas tvanas. O kartais nezinai ar karas prasideda ar uraganas.

Siandien atsisveikinom su vienu musu projektu. Perdavem raudonajam kryziui. Perdavem, nes musu organizacija dirba tik emergency atvejais, kai reikia staigiai ir efektyviai gelbeti zmones. Kai baigiasi emergency stadija, projekta perduodam kitiems ir lekiam kitur. Tik siandien sirdele kiek suspaude matyt resta bresta projekta, mokytus zmones, musu kastus tualetus, rengtas palapines ir viskas… visur suklijuoti raudono kryziaus kryziai (juo labiau jog jie nepasirupino savo kita emblema, nes pabegeliai yra visi musulmonai…). Stovi, ziuri… asaros byra. Ir kas. Taip turi buti. Bet toks jausmas kaip atiduoti savo kudiki, kuri auginom, rupinomes, aukojomes, kelemes kas ryta pries sesias, kad tik viskas butu gerai… Kada nors papasakosiu apie tai, kas negerai..

Ebola

Sveiki,

Vakar mieste buvau pavadinta Ebola. Šiuo metu vis labiau taip vadina baltuosius.
Mieste viskas aprimo. Praėjusią savaitę antibalaka planavo užimti miesta, kuriame esame, bet galiausiai niekas neįvyko. Šiaip spėju jog čia yra daugiau karių, armijos ir policijos, bei įvairių brigadų, nei gyventojų.

Aną savaitę mirė vienas vaikas, kuris sirgo tuberkulioze, buvo pavargęs ir net nebenorėjo gyvent.. Dabar visa ligoninė kalba, jog tėvai jį uždusino. Gal ir tiesa.. Šiandien prie vartu įvyko vienos moters persileidimas, net foetus jau buvo... Gyvenimas yra lygiai toks, koks yra. Kasdieniniai atradimai moko, brandina, stiprina..

Savaitgalį buvau sugrįžus į savo pirmą projektą, kiek džiaugsmo, kiek pasiilgtų žmonių.. Labai šilti prisiminimai, palikau ten dalelę širdies. Su barais, kur muzika per stipri, kur alus šiltas, kur vanduo neteka iš krano, kur pilna mangų, pasiflorų, saulės, nuostabių šokėjų ir turgaus su ožkom..
Sekmadienį, prieš išvažiuojant, sutikau vieną iš nuostabių buvusių sargų, Ngonina (čia jo vardas ir pavardė, kur seniau sakiau, jog kai kurie turi tik vieną), kuris tapo slaugu. Ilgai dėl jo koviausi, jog jį priimtų kaip slaugą, gal ir testą nelabai gerai atliko, bet tiek meilės ir šilumos šis žmogus turi... Galiausiai man pavyko, jis buvo priimtas į medikų komandą. Tai va, sekmadienį ateinu į bazę, jis atejo man padėkoti, sakė net į mišias nėjo, nes norėjo mane pamatyt. Atsiprašinejo, jog neturi man ko padovanot. Kvaila buvau, net pamiršau nuotrauką padaryt su juo.. Tiek jau to, liks prisiminimas.

Šiuo metu su vaikais gaminam pompom'us, lėlytes. Praėjusia savaitę atšventėm tarptautinę rankų plovimo dieną, kuri buvo labai smagi šventė, su tradiciniais muzikantais, šokiais ir muilo dalybom. Tai buvo pirma mano organizuota distribucija, kuri visai neblogai pavyko.

Nuo šiandien man liko tik savaitė ir trauksiu link namų, o po to net gi ir į Lietuvą. Ilga kelionė namo, su 8 valandom kelio mašina, 12 valandų skrydžiu ir 3,5 traukiniu, bet užtat yra laiko apgalvot praleistą laiką.

A tiesa, pagalvojau kas būtų jeigu grįžčiau į lietuvą serganti ebola. Mačiau vilniuj planuojama evakuoti visą ligoninę ar skyrių, ir net jau palata paruošta. Bet pagal medikų aprangą... Sirgčiau ne viena :)
Juokauju žinoma, bet pirštinių jiems trūksta. Gerai, viskas, myliu, bučiuoju. Laikykitės!!!

P.S. norėjau įdėti nuotraukų, bet internetas tikrai kažkur anapus (kai atvaziuojam į bazę, visada gaunam SMS: sveiki atvykę į Centrinės Afrikos Respublika!)

Karo pabaiga

Sveiki,

Na va, nuotykiai tęsiasi. Rodos karas šia savaitę baigėsi. Juokauju, žinoma. Bet bent jau vietiniai taip mano. O dažnai vietiniai mano gerai. Visos bėdos yra tame, jog abi šalys reikalauja tokios "tarpšalinės" zonos. Ir ta žona yra miestas kuriame esame. Tai va, rodos ir anti balaka jau daugėja mieste ir kiti kalba jog jie bandė sukurpti paktą su misca, jog užimtų miestą. Misca tai tarptautinė CAR palaikymo misija. Trumpai, tarptautinė gerai ginkluota armija. O anti balaka - drimedrolio privivalgę vaikigaliai. Turėtų būti smagus šou jei tai realiai įvyktų. Ginkluoti narkomanai. Mmm... Bet neįvyks. Tad nėra ko bijot.

Tad vis dar dirbam, tik su dideliais suvaržymais. Aną dieną turėjau teisę išeitį į turgų, tai net baisu pasidarė nuo tokio žmonių kiekio ir nebežinojimo kaip reaguoti.

Tiesą pasakius, tie suvaržymai rauna stogą. Skaitau milijoną knygų, kad pamirščiau kalėjimą. Bet suprantu, jog sekančios mano misijos bus saugesnės ir laisvesnės. Kažkaip viskas kas vyksta, man tikrai neatrodo baisiai, be abejo, neisiu pasivaikščioti kai jie visi šaudosi, bet kai ramu tai ramu.
Tik kažkaip man neišeina stebėt pasaulio pro automobilio langą, kai visi šaukia "nasara nasara" (baltas). Neišeina neit į turgų, derėtis su pardavėjom, į barą, stebėt žmonių esant tarp jų. Neišeina būt visada apsaugota. Norisi laisvės ir savo pačios sprendimų.

Bučkiai ir linkėjimai.
Pasiilgau

Ministro diena

Senai jums jau ka pasakojau.. Internetas neveike.

Siandien vienas is mano komandos nariu Jauba, idarbintas uzvakar atejo su manim kalbeti. Zmogus gal kiek tylokas, nedrasus, bet uztat labai apsidzauge jog ryt jis nedirbs (avinelio diena). Kadangi musu visas veiklas pabegeliu stovykloje perima Raudonasis Kryzius, tai jie labai sumazina atlyginimus ir pan. Bet ka as jums norejau papasakoti visoj toj istorijoj, jog Jauba atrode kaip tas tetis zuikis, kur sovietiniam filmuke isejo vaikams obuoliu ieskoti. Ir kur jam nelabai sekesi, nes ir audra atejo, ir vilkas uzpuole, o jis apie savo zuikiukus kalbejo. Tai ir Jauba, sako man atlyginimas nesvarbu, daug nereikia, bet jeigu dar sumazinsit, o man paciam nuvaziuot iki stovyklos reiks, tai zuikiukams nieko neliks. Pakeisim darba, ne zveris gi as. Kad zuikiuku nuo maisto stokos ir perkudimo patiems nereiketu gydyti.

O daugiau kaip ir nieko, nes kadangi esam « ant sienos » tai iseit niekur negalim, visur tik nuveza ir po to arba stovykloj dirba, arba ligoninej, arba nutriciniam centre (as nezinau kaip nutricini centra lietuviskai pavadint, bet tai nera serganciuju anoreksija ar bulimija centras, o daug daug mazu vaikiuku, kuriuos mamos eidamos keturis ar penkis menesius per savanas ir dziungles, nese, nes nenorejo buti sukapotos gabalais ir joms nelabai sekesi nei rasti maisto, nei darbo, nei pinigu. Tad kai kurie buna labai liudnoj situacijoj, bet kasdiena lankant, labai dziugu stebeti ju gerejima). Man labai pasiseke su darbu, nes as dirbu visuose trijuose centruose, tad ir suku tokius ratus.

Siandien atvaziavo i stovykla koks tai ministras. Nuo pat ryto jungtines tautos (neklauskit ka as apie juos manau, nes susipyksim) pradejo deti ant karkasu plastic sheeting (pleveles ?), viska puosti, keisti ir grazinti. Zodziu, net juokinka.. Raudonasis kryzius irgi viska organizavo, kede skaptavo (ne kede, o visa sosta, kurio veliau nusprende nenaudoti). Po to minia pradejo plusti ir viskas vyko tiesiai prie musu ligonines. Tad mamos su vaikais praeiti negalejo. Kadangi buvau atvaziavusi trumpam laikui, o isvaziuot del to ministro negalejau, tai pasidariau tvoroj skyle, atsistojau tokioj vietoj kur galejau matyti ateinancias motinas (nors pazistu ne visas, bet bandziau susikalbeti mano menkomis fulfulde ziniomis) ir praleidinejau pas gydytoja pro tvoros skyle. Ta proga idegiau kaip burokelis, nors siaip cia ganetinai salta.

Tokie paprasti tie musu nuotykiai, gyvenam uzdaryti bazej, nebuvau nei turguj nei dar kur, nes del kidnapping rizikos, jie labai bijo ir mus saugo.

Spalio penkiolikta yra tarptautine ranku plovimo diena, nepamirskit ! Ta proga organizuojam visa svente, ziuresim kaip seksis. Bandau deretis del kvepiancio muilo dalybu, nors visi mane durnina ir del muilo ir del kvepiancio. Kazkaip vietiniam cia toks issiknisinejimas atrodo. Kam kvepiancio, jei visi priprate prie ukinio ? Bandziau pasakoti ir kaip zmonems sukurti svente, ir kaip smagu kartais moterims pasijusti moterims… Nelabai suprato, bet sake gal uzsakys. Zinau kad gal. Bet gal ?

Buckiai, iki

Keleta nuotrauku is mano spalvingos kompanijos:

Ligonine pries audra:

Einam vandens

Ryziu valgytojai

Ryziai 17000 pabegeliams, uzteks?

Bendras vaizdas pries atvaziuojant ministrui

Vaikai

Kirmelaite

...

Neramumai

Sekmadienis. Laikas naujienoms. Man sekasi gerai, nors kai kurie iš jūsų žino jog nuotykių daug.
Pradedam?
Nežinau ar pasakojau jog miestas kuriame esu yra padalinta į dvi dalis: viena priklauso Kamerūnui, kita Centrinės Afrikos Respublikai. Tad nuotykiai parasti: vieną naktį prasidėjo kažkokie susišaudymai, tad iš ryto mus visus išsiuntė priverstiniam poilsiui į kitą miestą porai dienų. Viskas aprimo.. Nieko ten labai ypatingo.
Bet va, užvakar sėdim sau su kolegomis mitybos centre esančioje pavėsinėje, diskutuojam, ir vienu metu matau kokį penkiasdešimt moterų atlekiančių su savo vaikais į mus. Nelabai suprantu kas vyksta. Išgirstu rafalinius šūvius.. visi guli ant žemės ir nekvėpuojam. Viskas nebuvo tiek baisu, kiek tų karo pabėgėlių moterų baimės pilnos akys, klausimas kas vyksta, tarsi aš žinočiau kur ir kaip?
Galiausiai atsakymas buvo trumpas ir net piktai kvailas: bataliono kapitonas persišovė pėdą, ir kareiviai beveždami jį į ligoninę norėjo išsklaidyti minią pradėjau šaudyti į ora. Bet šalia ligoninės!!!

Šalia persigandusių motinų. Šalia jų prisiminimų apie išžudytas šeimas, dingusius vaikus, prarastus brolius..

Tai taip ir gyvenam. Šiek tiek pasislėpę. Bet darbas labai įdomus. Tad visa tai mažai rūpi.
Maistas čia sakyčiau švelniai tariant ne koks. Virėjas sakosi buvęs kokio tai restorano vedėjas. Gal. Bet blogas vedėjas. Be to čia nėra jokių vaisių, tik bananai.

Va jums spalvingas apetito testas.

Mano kolegė irgi spalvinga nuostabi moteriškė, pilna gyvenimo džiaugsmo ir meilės

Vakarienė