Pabaiga

Sveiki, va ir baigėsi mano trečioji misija. Liko tik šilti, gražūs prisiminimai. Nebežinau ką jums ir papasakoti. Misijos pradžioje įspūdžių daug, vėliau prie visko pripranti ir tai tampa norma. Sukūriau jums šiojį tokį video, gal leis įsivaizduot mano kasdienybę. Karas karas karas... sudėtinga.

Iki, bus ir ketvirtoji nuotykių serija. O kol kas, draugai, namai ir kiti paprasti džiaugsmai.

Bučkiai

Kelionė ne silpnų nervų skaitytojui

Šįkart silpnų nervų skaitytojams, geriau neskaityti. Savaitgalį buvau Bangyje, viskas super (aš turbūt tų įspūdžių, kad jau nebežinau nei ką pasakot, nei ką rašyt). O ir jėgų kiekis jau mažėja su diena.. 

Tai va, kelionė į savaitgalį. Va jums lėktuvėlis, kuris puikiai pusę Centrinės Afrikos Respublikos apskrenda ir mūsų darbuotojai gali greičiau keliauti (nes keliai keleliai tai ojojoji).

Oro uostas. Tik pastatas neveikia. Praeinam pro šoną.

Lėktuvas iš vidaus kuris transformavosi į privatų skrydį, nes visus keliautojus kituose miestuose išdalinom. Bagažai matosi ten kairėje, lėktuvo gale. 

Kabina, matoma iš keleivio sėdimos vietos. Gali viską stebėti ir girdėti.

 Berberatis - antras šalies miestas. Miestas, kuriame dirbame.

 Kaimukas iš viršaus.

Namukai.

Pilotas pila benziną. 

Nusileidimo takas. Žmonės šalia. Asfaltuotas nusileidimo takas yra tik Bangyje.

Tiek šikart. Trumpai.

Komunikacija

... Godžiai nulaižiau saldainio popieriuką, ne dėl to, jog saldainio neužtektų, tik jis visas prilipęs prie popieriuko. Pažiūrėjau į dėžutę, kokios formos teoriškai turėjo būti tas saldainis, bet tai nieko nekeičia...

Kūnas jau pradeda jausti nuovargį. Nuovargį būti visą laiką prie žmonių ir dirbti. Darbas reikalauja didelių prisitaikymo galimybių. Pavyzdžiui mano bosė prancūzė, nekalba nei žodžio angliškai. Jos bosė yra amerikietė, kuri kalba prancūziškai taip pat puikiai, kiap aš rusiškai. O jos bosas yra libanietis, kuris, tiesą sakant, yra šiek tiek macho, tad angliškai jis nekalba iš principo, idant amerikietė greičiau išmoktų prancūzų kalbą. 

Tad kai aš noriu vystyti kokią veiklą, viskas turi būti patvritinta projekto boso, bet aš gi negaliu jo tiesiog paklausti, nes reikia gerbti komunikacijos liniją. Tad paklausiu prancūzės ir stebiu jos kūno kalbą, šokį ir liežuvio pastangas. Amerikietė supranta priešingai ir tai tik pusę informacijos. Stebiu toliau, libanietis atsako (kartą informacija jau nebeturėjo nieko bendro su mano klausimu) ir dabar jau amerikietė šoką liežuvio šokį, bandydama atkartot prancūziškus žodžius, kuriuos išgirdo, nors nei vieno nesuprato. Prancūzė linksi ir aš galiausiai gaunu atsakymą. Toks ilgas ilgas sugedęs telefonas gaunasi. Primena vakystės žaidimą kai vieni kitiems šnibždėdavom į ausį kuo greičiau prieš tai išgirstą šnibždalą. Bet mes bandom susišnekėt. Mūsų daug, dėl to yra komunikacijos kanalizavimas, nes kitu atveju irgi gautųsi, kaip kolega iš Burkina Faso vakar sakė, informacijos tryda. 

Ryt į Bangi, išsimiegosiu, pailsėsiu, pagalvosiu, pabendrausiu su draugais, skaitysiu, rašysiu ir tiesiog mėgausiuosi, Jeigu rasiu paštą, išsiųsiu atvirukus. Tiek, šiandien trumpai. Bučkiai

Popuri

Popuri iš tiesų yra kilęs iš prancuziško žodžių junginio "pot pourri", kuris pažodžiui reiškia supuvusį puodą. Veikiau reiškinatį į vieną kūrinį sutalpinta krūva siužetų. 

Tai va, mano dienų nesupuvęs puodas, o popuri :)

Šiandien mažiau kalbų, daugiau vaizdų. 

Sunkvežimis, kurį aplenkėme važiuodami į mano super oficialų susirinkimą, kurį turėjau vesti su kaimo šefais (19 iš viso). Mano naivus noras susėsti su visais ratu ir pasišnekėti, baigėsi tuo, jog buvau merei iš kairės, vedžiau susirinkimą, žmonės stojosi ir dėkojo, kalbėjo tik gavę leidimą, vertėjas vertė mano žodžius... 

Čia jie labai gerbia hierarchiją, niekas nedrįs trukdyti savo šefo, visada kalbės kukliai nuleidę akis. Reikia įprasti. Akimis viską filmavau tiesiai į smegenis ir įrašinėjau į kietąjį atminties diską, nes išsitraukti fotoaparato nedrįsau. Būtų sugriovę visą vaizdo grožį. Ir akimirkos magiją. 

O apie sukvežimį? Ji aplenkėm važiuodami pirmyn, susirinkimas tęsėsi dvi valandas ir grįžtant jį sutikom. Kelias matot koks puikus, be to buvo tik paliję...  sunkvežimis prikrautas prekių ir žmonių, menkiausias neatsargus veiksmas ir keliasdešimt žuvusiųjų, kurių ir taip čia netrūksta. Tad jų dar laukė labai ilga kelionė.

Raguotieji yra išvarytų musulmonų darbo sritis ir verslas. Būnant Kamerūne, jų bandos dažnai užtverdavo mūms kelią. Bėgdami jie išsivedė ir savo bandas. Dabar visur didelis mėsos trūkumas. Tad vietiniai bando užsiimti gyvulininkyste, nors jiems tai labai nepatinka, nes ne jų darbas.. O valgyt tai norisi. 

Kamerūne kartais matydavau tokius jaučius, jog jų šonkaulius tikrai lengvai galima suskaičiuoti. Nes gyvuliai čia valgo tik žolę. Ir jie iš vienos ganyklos keliauja į kitą. Taip dažniausiai kai kurie ir nusibaigia kely dėl maisto trūkumo ir nuovargio. 

Čia jums toks mažas gražus laumžirgis. Man labai patiko jo spalva. Tokia sodri ir ryški.

Kai išvažiuojam į atokesnius kaimelius, namai būna tokie. Nors ir mūsų mieste (antras pagal dydį šalyje) irgi tokių pilna. Tokiuose namukuose būna ir kambariai suskirtyti. Šitas dar palyginus geros būkles.

Praėjusios savaitės mano draugelis - Fostinas. Mažas grožis, labai draugiškas beždžioniukas, dažnai miegodavo man ant rankų per susirinkimus. Tik tos liūdnos akys, lyg jis žinotų jog jo mamos jau nebėra... Palikus vieną jį dėžėje, jis pradėdavo klykti, spiegti. Tad Sesuo Benedikta, kuriai ir buvo atneštas šis gražuolis, vienam ligoninės darbuotojui liepė jį prižiūrėti. Ligoninėj ir taip darbuotojų ne per daug, o nuo antros valandos po pietų, visas medicinos personalas baigia darbą, tad blogai pasijusti reikia ryte. Bet Fostinas turėjo savo auklę. 

Ligoninės kieme dažnai vaikštinėjasi ir ožkos ir kiaulės. Ožkos auginamos "natūraliu būdu", jos tiesiog auga. Maistą reikia susirasti pačiom. Tai jos ir keliauja per miestą. Bet iš tiesų kažkam priklauso.

Vienuose manuose gyvenantys trys gražuoliai murkliai, kurių šeimininkai vis dar bando mums juos parduoti. Niekaip neįsivaizduoju kaip juos galima valgyti.

Turguje parduodama žvėriena vadinasi tiesiog žvėriena, nes niekas per daug nesigilina kokio tai gyvūno mėsa. Musėmis aplipę gabalai pardavinėjami ant žemės arba vaikai, užsidėję padėklą ant galvos, zuja visą kaimą. Nors ožkos gabalėlį ragavau, viso patiekalo dar nevalgiau, tiesa, ana pirmadienį ragavau kirmėlaitę. Nebloga. Bet antros irgi nenoriu. Po dešimt metų vegetarizmo..

Šita moteriškė atėjo su labai gražia maikute "Kiss me quick". Ir šiaip buvo puikiai nusiteikusi. Kartais užrašai ant drabužių kelia juoką, bet turbūt ir mes taip turėjome atrodyti prieš dvidešimt metų, kai visi apsirenkdavome dėvėtais drabužiais, su reklaminiais užrašais, kurie mums nieko nesakė..

Baobabas

Naujas sesers Benediktos augintinis. Vieni sako jos tai lemurų vaikas, kiti sako jog tai voverių šeimos mažylis. Nelabai aišku koks gyvūnas, tik labai mažas, nors atrodo piktokas. Jis irgi norėtų grįžti namo į džiungles. Beje, voverių čia pilna! O sausu periodu deginamos visos žolės medžioklės tikslais. Tik ar dėl tų žiurkių ar voverių verta?

Kaimo vaizdas. Namukai, pavėsinės, kurios yra būtinos. Jų funkcija yra labai įvairi, kaip mūsų įprastieji salionai: ir vakaronei, ir atvėsimui, ir kasas susitint. ir valgyt padaryt. Dieną visas gyvenimas verda lauke esančioje pavėsinėje.

Gatves reikia įsivaizduoti, nors dažnai aš sumaišiusi kelią, atsiduriu kieno nors kieme..

Sekmadieniais važiuoju į vyskupiją, kur iš miesto išvytiems musulmonų vaikams rodau multikus. Šiandien atvažiuojant buvom sutikti ypatingai džiaugsmingai ir koks penkiasdešimt vaikų skandavo "Kiriku", nes jį žiūrėjome praėjusią savaitę. Šįryt žiūrėjom "Liūtą karalių". Didžiulis džiaugsmas yra nors minulę leisti šiems vaikams užsimiršti. O prožektorius sukelia labai didelį susidomėjimą: vieni prdeda bėgioti priešais jį, kiti bando pagauti ekrane esančius personažus, treti įsikibę tėčiui į koją "paleidžia dūdas" pamačius baltajį. 

Praėjusį šeštadienį buvome iškyloje į "Pačiam gale" kaimą ir ten esančius krioklius. Nors šiek tiek pavyko atsivėsinti, nes per beveik du mėnesius čia, kol kas gaiviai jaustis pavyksta tik pirmas penkias minutes po dušo (t.y. kibirėlio). 

Viename kaimelyje, norėjom sužinoti kur žmonės semia vandenį. Tad patraukėme prie šaltinio. Mus lydejo pora dešimčių kaimo vaikų, vis pasikumščiuodami jie tarsi riedėjo nuo kalno link upelio, nes žinojo, jog pirmas atbėgęs nusirengs ir nuogas, kaip pagimdytas. šoks į upę. Moterys su bidonas mus sekė daunuodamos religines dainas. Eiti link upelio buvo smagu. bet grįžti... Koks geras kilometras į kalną.. Nors mes ir neturėjom bidonų ant galvos, bet po vidurdienio saule, tikrai ne kas. O moterims? Kasdien? Ar net porą kartų į dieną?

Trečias sesers Benediktos augintinis - Gazelės kūdikis. Deja jis neišgyveno, nes dar dorai ir pastovėt sudėtinga buvo. O esant toje pačioje dėžėje su pašėlusiu Fostinu, kuris meilės ir mamos trūkumą bandė kompensuotis lipant gazelei ant galvos...

Merija. Gražiausias miestelio pastatas, su tvirtomis sienomis ir nekiauru stogu.

 Tiek kol kas, ketvirtadienį išlekiu į sostinę prasiblaškyti, kai kuriems iš jūsų ir atvirukų išsiųsti.
Iki!

Tikėjimas

Sveiki, žinokit nerašiau nes net nebežinojau apie ką rašyt. 

Sulaukiau poros klausimų apie "kuo ši misija skiriasi nuo kitų misijų". Norėčiau atskyti "viskuo", bet tai nėra visiška tiesa. Misijose visada gyvenam tokiame dideliame name, kur geriausiu atveju kiekvienas turi po savo kambarį. Man, tiesa, dar kol kas neteko su kuo nors dalintis, bet įsivaizduoju jog tai gali būt kiek sunkoka: gyvent, dirbt, vakarot, pietaut ir miegot kartu su kažkuo... man jau visko be "miegot" iki kaklo, tad kartais savas kambarys tokia šventovė. Tai va, gyvenam dideliam name ir dirbam dideliam biure. Po to aišku, kas kur išsilaksto, bet yra trys biurai: medikų, logistikos ir administratorių. Na, dar ir viso projekto bosas turi dažniausiai savo biurą. Tad namo istorija panaši visose misijose.

Tai va, apie skirtumus: skiriasi projekto tematika, šalies konfliktai, pasaulio supratimas ir žmonės žmonės žmonės. Kamerūne buvo gana lengva surasti kvalifikuotų darbuotojų. Čia, deja, mano pastangos rasti diplomuotą psichologą baigėsi sužinojimu jog šalyje yra vienas diplomuotas psichologas.

Skiriasi ir patys kolegos, nors ir dalį iš čia esančių aš jau pažįstu, bet vistiek yra dalis naujų. Tad reikia taikytis. Su adaptacija čia yra neišsemiami lobiai: adaptuotis reikia prie visko, pradedant oru, baigiant žmonėmis, kas yra sudėtingiausia. Pavyzdžiui čia, rėkiantis ant kito žmogus yra matomas kaip labai neišsilavinęs. Taip pat kartą... vedu apmokymus apie kontracepcija. Rodos lengva. Lengva būtų jei tuos apmokymus vesčiau Europoj, kur moterys ar merginos skaito spaudą, žiūri televiziją, aptaria viską su draugėmis ir dar mamos viską papasakoja. Čia, ši tema yra tabu, mamos apie tai nekalba, spauda ir televizija praktiškai neegzistuoja (egzistuoja sostinėje ir turtingųjų namuose). Mano komanda baigus pradinę mokyklą. Moka skaityti. Bet jie šventai tiki, jog kai moteris ant klubų užsiriša virvę, jos negali pastoti... Ir tad prasideda ilgi ilgi apmokymai.... Adaptacija. 

Mano močiutė klausė, kokios čia gyvenimo sąlygos. Jos yra puikios: namuose mūsų gyvena apie 17 žmonių, kiekvienas turi kambarį, yra didelė pavėsinė atstojanti salioną (čia 40 laipsnių šilumos dieną), yra televizorius, treniravimosi dviratis, hamakas, wii, žaidimai ir dėlionės. Namuose dirba 6 namų darbuotojai: du virėjai, du drabužių plovėjai, du kambarių tvarkytojai. Tad visko į valias. Ir net per daug. Aiško, būtų smagiau jei vakarais oras atvėstų, bet juk negalim turėt visko visada...

Išties šiandien jums norėjau parašyt apie tikėjimą. Nors ir nebuvau tikinti, nei Dievu, nei Alachu, bet būnant čia, ir matant tą kasdieninį vargą, neturtą, karštą smėlį ir mirštančius vaikus, galvoju jog tikėt niekuo būnant čia turbūt neįmanoma. Aišku, nesakau jog pradėjau tikėt į kažką, bet va jums vaizdas iš mišių. Mišios čia yra šventė, praktiškai vienintelė įmanoma šventė. 

Manau, jei tokios pamaldos būtų buvę Lietuvoj, tikrai nepraleisčiau. Čia toks trijų valandų tūsas!

Tad su tuo tikėjimu yra sudėtinga. Nežinau kaip šie žmonės gyvena ir nepasiduoda nevilčiai. Turbūt todėl, jog nematė kitaip. Bet kartais viskas atrodo taip beviltiška. Šiandien radau mergyte su nuplikyta koja, jau senokai... Ant kojos jau susidarė šašai, kurie plyšta ir 150 musių tupi ant tų gyvų žaizdų. Ir ką? Mama nieko nedaro. Nes viskas mokama, sveikatos centrai mokami (padėkokit Sodrai, jog ji yra), o mama neturi nė cento. Vaikas vos sugeba paeiti, mama nieko nedaro, nes neturi nei supratimo  kaip ką reiktų daryti, nei pinigėlių, jog paklaustų tų, kurie žino. Tad belieka tik melstis. 

Ir čia maža iliustracija visos tos nevilties, nežinojimo, nemokėjimo (nes į mokyklą dar ir dabar ne visi paliūna), informacijos nebuvimo ir panašiai. 

Malda yra tai, kas liko kažkiek tyro ir įkvepiančio šiose dulkių ir karščio pripildytose dienose. Jų mišios džiaugsmingos, pamaldos yra šventė, musulmonams penktadienis yra irgi šventė. Gal toje maldoje galima kažkiek užsimiršti ir tikėti jog viskas bus gerai. Žmonės čia pratę... gimus vaikeliui, jis dar ilgai neturi vardo. Iki tol, jog tikrai neįsitikinama jog jis kažkiek gyvens. Vaikų iki penkių metų mirtingumas yra didžiulis, tad sulaukus penkerių, jau gali griebtis į pasaulį. Iki to... viskas paliekama Aukščiausiųjų valiai, ir, kaip motinos mirus vaikui sako "Dievas davė, Dievas pasiėmė" (Dievas ar Alachas, nesvarbu). 

Kasdienybės kontroliavimas įprastas mums, o ne jiems. Mes įpratę žinoti kas įvyks rytoj, ir ką daryt jei kas atsitiks. Čia žmonės gyvena diena iš dienos, ir nauja diena yra naujas gyvenimas. Kartais ir aš atsidūriau situacijose jog nežinojau ar rytojus ateis. Kol kas ateina...

Tiek šįkart, nes esu labai pavargus. Šiandien važiavom 40 km ir tai užtruko 2 valandas. Ir tiek pat atgal. Dar dabar supuose ant duobių, arba toks jausmas kaip nesibaigiantys linsmieji kalniukai. Va, einu miegot. Iki, bučkiai.

Apie projektą ir mano darbą

Sveiki, 

Šiandien jums pabandysiu papasakoti apie projektą ir apie mano darbą tenai. 

Projektas yra padėti miesto universitetinei regioninei ligoninei. Ligoninė didelė, yra ir operacinė ir vaikų skyrius ir moterų gimdymo skyrius. Žodžiu, viskas ko reikia ligoninei. Su vaistine ir laboratorija. Tik... visos seselės ir gydytojai ten idrba iki 14 val. O jeigu jūs blogai pasijusite po pietų, teks palaukti rytojaus arba leistis kelionėn pas Dievulį. 

Gydytojai be sienų yra jau šiek tiek daugiau nei metai šiame mieste. Istorija paprasta: viena prancūzė vienuolė, besidarbuojanti šioje ligoninėje kaip administratore, sesele, gimdimų priiminėtoja jau 43 metus, po šią šalį supurčiusios krizės, pati paskambino kažkada senai praktiką atlikusiam šioje ligoninėje ir jau kelerius metus pas gydytojus be sieno dirbančiam medikui irgi prancūzui, paprašė pagalbos. 

Tai va, visus 2014 metus mūsų organizacija darbavosi visuose ligoninės skyriuose, bet po truputį pradėjo mažinti. Nes politika tokia - padėti tik emergency atvėjais. Ir jau dabar ligoninė turėtų po truputį išgyventi pati. Tad šiandien baigėm darbą ir gimdymo skyriuje, likome tik pediatrijoje. Dar padedame vaistais.

Miesto vyskupijoje jau metai kaip glaudžiasi 350 miesto musulmonų, kuriuos kaimynai krikščionys išvijo iš namų, sugriovė jų namus, perėmė jų verslus. O ir jau mėnuo kaip ten gyvena 86 miesto kongoliečiai. Nes juos irgi išvijo, prie kompanijos. Tad ten organizuojame vieną sveikatos dieną per savaitę, kai atvažiuojame su vaistais ir medikų komanda.

Ir plėtojame kitą naują kryptį - vadinama "išorinės ašys". Tai yra kai važiuojame į mažus kaimelius ir padedame jų sveikatos centrams. Arba, jeigu jų nėra ar nefunkciuonuoja, įkuriame dienai mobilią kliniką. Kol kas darbuojamės aštuoniuose sveikatos centruose, bet dabar pats didžiausias strategijos sprendimas, arba didinam iki 11, arba mažinam iki 5. Turėtumėme nutarti šią savaitę. 

Tai va, šiek tiek apie projektą. O mano darbas visame šiame...

... Mano darbas, kaip jau pasakojau anksčiau, susijęs su gyventojų higienos ir sveikatos klausimo informavimu ir tikėjimosi jog jie pakeis savo įpročius teigiama linkme. Tai apima labai daug dalykų, nuo paveikslėlių su rankų plovimo vaizdeliais rodymo ir aiškinimo kaip tai yra svarbu iki tymų vakcinacijos organizavimo ir žmonių kvietimo ateiti. 

Na, o jeigu konkrečiau, ligoninėje yra mano 4 žmonių komanda, kuri stebi pacientų ir jį atlydėjęs žmogus elgesi ir organizuoja bendras diskusijas apie įvairias ligas, higieną. Arba eina į palatas (na čia viena palata ir yra skyrius, o ten guli didelis skaičius žmonių) ir diskutuoja su žmonėmis įvairiais sveikatos ir higienos klausimais. Tad dabar jiems organizuoju tokius intensyvius apmokymus (ir sau tuo pačiu, nes vest apmokymus apie tymus arba stabligę... kai nesi medikas.. reikia greitai prisitaikyti) įvairiais klausimais ir apie ligas, kurios čia populiariausios. Aišku, mano apmokymai nėra labai techniniai, tokie bendresni, apie požymius, simptomus, ir kaip galima apsisaugoti. Bet vistiek reikia ieškot informacijos ir remtis patikima literatūra. Tai va, be apmokymų bandau suorganizuoti šių keturių sensibilisator'ių veiklą: tvarkaraštį, kasdieninę veiklą: kur, kada, kelintą valandą eiti ir pan. Dirbandys žmonės yra baigę pradinę mokyklą, tad gana sudėtingas veiklos ir apmokymų procesas. 

Kita veikla - išorinės ašys. Šiuo metu ten "dirba" bendruomenės išrinkti žmonės, kurie perduoda informaciją populiacijai. Tuo pačiu metu jie bendrauja su žmonėmis ir jeigu randa sergančius - siunčia į sveikatos centrą. Bet šie labai svarbūs ir reikalingi informacijos nešiotojai gauna maždaug dviejų eurų mėnesinį atlyginimą (nes mes padedam finansiškai sveikatos centrui, o jau jo šefas turi visiems padalinti pagal nuopelnus). Teoriškai sveikatos centro vedėjas turi būti diplomuota med. sesuo ar med. brolis. Bet praktiškai pusėje mūsų centrų kur padedam, vadovauja, dirba ir konsultuoja (kai kur net operuoja) paprasti žmonės, įdarbinti ir apmokyti vietoje. 

Tai va, mano planas yra jog kiekviename centre būtų po vieną mūsų įdarbintą ir apmokomą tų bendruomenės informatorių vadovą. Ir aišku bendruomenės informatorių reikia daug daugiau. Šiaip tai yra standartai, kiek vienas žmogus turi aplankyti per dieną šeimų. Kai kuriuose miesteliuose man reiktų iki 20, o yra tik vienas ar du, ir tie, kurie nedirba. Tai va, laukia didelis įdarbinimo, apmokymo darbas. 

Na, ir trečia veikla - vyskupija. Ten planuojame šiek tiek pastiprinti gyventojų supratimą apie tvarką ir tiekti jiems valymo produktus. Taip pat teikti psichinę pagalbą ir užsiėmimus vaikams. Bet nežinau ar net šitą suspėsiu, nes dabar visi labai labai nori visko greitai išoriniems sveikatos centrams. 

Tikėkimės jog užteks jėgų, nes darbo daug. Bet labai įdomu. 

Va jums kelios nuotraukos. Čia viskas, kas liko iš musulmonų rajono.

Vienas sveikatos centras, kur padedam. Apie elektros buvimą nekalbu.. bet gal ir gerai, nes hospitalizuoti pacientai būtų gan didelėje rizikoje..

Vietinis pozuotojas su savo nauju laimikiu arba vakariene:

Vietinis kovotojas, labai norėjęs įsiamžinti.

 Kėdė...

Va jums trys dviejų sveikatos centrų gimdyklų nuotraukos. Kad suprastumėte kokios ten vietinės sąlygos. O po to visi galvoja... vai vai vai... moterys namuose gimdo. 

Tradicinė medicina

Sveiki, 

Na va, dvi savaitės pilnos įspūdžių ir atradimų. Bet labiausiai noriu jums papasakoti apie savo susitikimus su vietos tradiciniais gydytojais. Nuėjau pas vieną, kuris ir kvartalo šefas, ir gydytojas, vyriškis puikiai nusiteikęs pasidalinti savo išmanymu. Pradžioj pasiskundė jog šalyje sunku gyventi, jis turi 21 vaiką (neklausiau kam tiek gimdyt, matyt kai neturi nieko, tai nors vaikų gali turėt), neturi ką valgyti ir pan. 

Taigi, mano pasakų skrynelė atsidarė, man buvo tuojau pat parodytas džiungių gyvūno kailis, ant kurio visus būrimus ir užbūrimus reikia atlikti. Koks tai gyvūnas, nežinojo nei pats būrėjas (būrėjas nėra tikslus vertimas, bet kaip jį pavadint lietuviškai aš nežinau. Raganius? Užbūrėjas? Tradicinis medikas - turbūt pažodžiausiai tiksliausias, bet irgi, priklauso, kokį žodį versi, bet svarbiausia jog jūs mane suprantat). 

Pirmiausia man papasakojo apie tai, ka daryti kai tavo kūną naktį raganos valgo. Pasirodo, reikia arba šuns arba ožkos, kurio kūnu suvalgytą vietą galima pataisyti, pakeisti. O tas naktinis raganų valgymas pasirodo kylą, kai kas nors ko nors pavydi. 

Arba kai kuris nors turi daugiau nei kiti, jam labiau sekasi, galima jį suparalyžuoti. Jis besijuokdamas man pasakojo, jog šitą būrimą paralyžuojant, ligoninėj vadina poliomielitu ir bando gydyti. Bet jiems niekaip nepavyksta, nes tai ne liga, o raganiškas paralyžius. 

Su naktiniu švilpuku galima "užnešti" žmogui nušokimą nuo proto, kvailystę. Taip pat naktinis švilpukas (toks pagaliukas, ant kurios dedamos tam tikros pudros su skirtingais tikslais) gali sustabdyti lietų. Kai paklausiau kodėl tada karo nesustabo, vietinis šviesuolis man atsakė, kad miesto meras pinigų nemoka, o be pinigų burtai neveikia. Bet, pagalvojęs pasigyrė, jog jiems jau pavyko sušvelninti karą. 

Taip pat, blogo linkint, galima paimt žmogaus širdį. Dažnai blogų kėslų turintis ją net ant medžio gali pakabinti. Tokiu atveju paimtąją širdį pakeičiama vištos širdimi. Beje, kad tau paimta širdis, sužinai, nes ateina liga. Matyt ir man Kamerūne turbūt kažkas buvo širdį ant medžio pakabinęs, kad net ligoninėje turėjau gulėti. 

Mano susitikimas su tradiciniu gydytoju buvo apgaubtas kaimo vyrų buvimo, kurių vis daugėjo, jie antrino, vertė ir aiškino man visas smulkmenas. Supratusi jog galo istorijoms nebus, atsiprašiau už ilgą trukdymą ir patraukiau toliau, pas tradicinę vaikų gydytoją. 

Moteriškė su Mango marškinėliais sėdinti ant kėdės pavėsinėje neatrodė panaši į raganą. Bet užtat patirties turėjo nemažai, nes mums su ja bekalbant atėjo šeima su dviem sergančiais vaikais. Bandėm sakyt jog sveikatos centre, netoliese, mes priimam visus nemokamai, tėvų tai neįtikino. Užtat raganaitė mums paaiškino jog nėščios moterys negali valgyt žirafos (neatrodo jog šitoje šalyje tai būtų dažniausiais patiekalas), voverių ir žuvies. Žuvies pavalgiusi nėščioji pagimdys vaika su grioveliu per galvos vidury (vėliau su medikais išsiaiškinau, jog taip gali nutikti kai moteris negauna pakankamai skysčių). Ta griovelį ji gali išgydyti per porą metų, ant smiliaus ir didžiojo vaiko suglaustų pirštų dedama iš medžio tošies ir upės sraigių kriauklių padarytą kremą. 

Nuo maliarijos sakė geriausiai padeda karštas vanduo su druska. Tuo tikint nesunku paaiškinti ir didelį mirtingumą nuo šios ligos. 

O marazmą, ne senatvinį nukvakimą, bet nuo valgio trūkumo sukeltą ligą mažiems vaikams, ji gydo nusiprausdama su sergančiu vaiku.

Vėliau susitikau su kunigu, kuris irgi labai norėjo pasikalbėti. Tad mano mandagus prisistatymas virto trijų valandų pokalbiu. Grįžus namo skaičiau tibetiečių "Gyvenimo ir mirties knygą", nes nebesupratau, nei kuo tikėt, nes kas tikra, nei kas gerai. Tik tai, kas mums atrodo normalu, taip atrodo tik mums. Bet mano atsparos suvokimo taškas yra kiek išbalansuotas. Gero sekmadienio!