Pabaiga

Sveiki,

Pabaiga. Esu Jaundėj, skrydis šiandien vakare. Ir liūdna ir smagu. Prisiminimų banga rodos tuoj mane nublokš. Padariau ką galėjau. Avažiavus buvo apie penkiasdešimt darbuotoju. Šiandien yra du šimtai septyniasdešimt trys. Kai atvažiavau, buvau ketvirta užsienietė komandoj, šiandien jų yra aštuoniolika.

Situacija pradeda stabilizuotis, pabėgėlių stovyklose mirštančių vaikų yra nedaug, vienas ar du per savaite. Prieš tris mėnesius buvo virš penkiolikos. Vis mažiau žmonių ateina į Kamerūna, tik žinom jog yra didelė grupė netoli, bet vis dar CAR, užblokuota sukilėlių, kurie negali išeiti. Šiandien mūsų darbai turi daug daug krypčių. Didelės pajėgos dėtos dėl mobilių klinikų atsiradimo, kurios važinėja po aplinkinius kaimukus su gydytojų komanda.

Darbo dar daug, nes ligoninėse, į kurias mes vis nukreipiam gyventojus, chirurgais dirba seselės. Ir nėra nei vieno oficialaus gydytojo. Kol kas jie nesutinka, kad mūsų komanda užsiimtų ar prisidėtų prie jų. Kol kas ligoninėj perėmėm tik mitybos centrą (jie turėjo septynias lovas, šiandien yra netoli dviejų šimtų). Ligoninės kiemas atrodo kaip milžiniškas kempingas su didžiulėmis palapinėmis. Kartais pastatai kildavo kasdien...

Tiek daug padaryta, tiek daug dar liko. Sunku taip imt ir išvažiuot, bet mano kūnas nebelaiko. Turėjau dvi laisvas dienas ir viena laisvą, bet darbingą savaitgalį. Neturėjau ką jums turistiško papasakot. Buvom labaiu užsiėmę tualetų statymu, geriamo vandens tiekimu ir nežmoniškomis medicininio personalo paieškomis.

Rytoj ryte jau būsiu Ženevoj. Šiandien nusiprausiau šiltu vandeniu. Vakar valgiau picą. Dabar laukia namai, draugai ir poilsis. Kita misija bus, tik nežinia kur.

Laukit naujų pasakojimų !

Iki

Ieva

Turistavimas

Sveiki,

Šiandien apie savo turistinį savaitgalį. Nelabai man čia sekasi turistaut, nes darbas darbas darbas.. Be to, labai daug saugumo taisyklių. Bet šį šeštadienį, tik niekam nesakykit, pabėgom nuo taisyklių ir žmonių.
Su Bertranu lėkėm į rezervą Dža (Dja). Jis atrodė gana netoli, beveik trys šimtai kilometrų, bet tik pirmas šimtas buvo asfaltuotas, o po to jau ne be, tas keturios su puse valandos pirmyn ir tiek pat atgal. O rezerve galima pamatyti gorilų, šimpandzių ar dramblių. Bet rezervas deja ne zoologijos sodas. Tad pasiraitojom kelnes, ir lėkėm į paieškas.

Vaizdas tai lygiai toks pats, kokį jus įsivaizduojate, kai kalbam apie džiungles. Kabo lianos, takeliai vos vos įsivaizduojami, nes žolės vis juos pagrobia.

 Čia dar visai linkmai ėjom, tik kojos jau nutrintos, ir po tokias baisias balas net mirkyt baisu..

 Beždžioniu tiltai. Į pabaigą ėjau visai drąsiai, nes perėjom nesuskaičiuojamą kiekį..

 Statomas namas

 Grįžtant naktį su prožektoriais

Laukiniai mangai

 Takeliai keleliai.

 Mūsų beždžionių ieškotojas ir kvietikas su laukinėm vyšniom. Labai skanu.

 Tikras ir gyvenamas pigmėjų namelis.

 Vaikas ir jo žaislas - miręs paukščiukas. Šita šeimynėlė gyvena prieš tai nufotografuotame namelyje, miške esančiame vienkiemyje.

Visi kartu prie laužo.

  

Grįžtant sustojom pigmėjų kaimuky (kaimukas su dviem namais), prisėdom ant suoliuko ir gavom vaišių. Pakepinti žemės riešutao, patiekti ant smėlio su žmėtais kevalais. Bet skanu buvo. Viena iš namelyje gyvenančių moterų buvo albinosė, tai labai linksmino mano kompanijonus, jog ji tokia kaip aš.

Na, o pabaigai, beždžionių neradom. Matėm gražių drugelių. Bet vistiek labai labai smagi kelionė per džiungles buvo. Pakartot!!!

Bardakėlis

Sveiki,

Norėjau jums parodyti savo bardaką. Sekmadienį dirbau namie, tai viskas normaliai

 

Bet antradienį vakare vaizdelis buvo linskmesnis

Pati neberadau vietos kur galėčiau padirbėt. Niekad nebuvau labai super tvarkinga. Bet dvi pastarasias dienas dirbau be sustojimo, perstojimo, kol galiausiai visko buvo šiek tiek per daug.

Frido yra laukinis katinas, įdarbintas seifo sargu, kuris visada ieško kasinėjimų.

 

Ir galiausiai vaizdelis iš mano išpinimo sesijos. Užtruko tik pora valandų ir šešių rankų. Nežinau ar dar kartą pasiryšiu...

 Šiandien tiek. Liko kiek daugiau nei trys savaitės. Laikas čia bėga gepardas. Bučkiai

Never ending why..

Kartais viskas taip susimaišo ir galiausiai vakare geri alų vien tam jog negalvot.
Dvidešimt pirmas amžius, žmonės miega po medžiais, arba iš palmių surengtose jurtose, vaikai bėgioja be triusikų, kiaulės ganosi pakelėse.. Čia valgoma viskas, nuo termitų iki visų laukinių gyvūnų: vėžliai, skujuočiai, žiurkės, gyvatės. O mes vis dar sugebam raudoti " sušių noriu".

Kiekvieną kartą turgoj prie manęs prieina moteriškė.. nekalba, neklauso.. bet tarp tų visų kurie neturi nieko, ji tikrai nieko nebeturi. Tik vieną medžiagos gabalą, kuris atstoja ir suknią ir sijoną.

Mes verkiam, kai autobusas vėluoja tris minutes. Čia žmonės laukia dieną, jog gautų ryžių maišą. Dieną ant saulės. Ir niekas nesiskundžia, o padėkoja. Kartais norisi padėkoti lemčiai ar Dievui, jog gimiau kitur. Jog šešerių aš nenešiojau vandens bidonų ant galvų. Ir į mokyklą einant, man nereikėjo atsinešti savo suoliuko.

Bet ar tie žmonės nubausti jog gimė čia?

Jie irgi eina į universitetus. Jis irgi gauna išsilavinimą. Tik skirtumas tas, jog dauguma jų tęsia durininko karjera. Mes galim lėkt į Angliją. Aš ir pati ne šventoji, jau dešimt metų, kaip Lietuva yra tik mano atostogų vieta. Mes galim pasirinkt. Išsirinkt. Svajot ir norėt.

Nereikia gyvent iš nieko, ir nieko nenorėt, nesvajot, neplanuot. Tik turbūt reiktų išmokt nesiskųst, jog šią vasarą atostogos bus Turkijoj, o ne Kanaruose.

Klausau Stromae. Tai tarsi padeda išsilaikyti šiame vaizdų, garsų, emocijų jūroje. Vis norisi sugebėt atsijungt. Nors minutę negalvot.. Kartais per sunku.

Geros dienos.

Brenda ir draugai

Va, šiandien jums pristatau Brenda. Frido irgi panoro papozuoti. Ir namų ruošėjos pačiame darbų įkarštyje.
Geros dienos

Aukso kasyklos

Šiandien nedirbau. Dirbu tik dabar. Tad išsimiegojau iki visų aštuonių. Nežinau kaip pavyko, prabudau tik kokius keturis kartus nuo šešių, nes kai rytas prasideda, visi keliasi ir niekas apie kitus negalvoja. Tada papusryčiavom su May ir aš dar planavau dirbt.. bet galiausiai susiradom vairuotoją ir sargą (praktiškai asmens sargybinį) ir išlėkėm į aukso kasyklas.

Čia visai šalia mūsų kaimuko, yra jų keletas. Vienos privačios, kitos ne. Nulėkėm į vieną iš privačiu, bet aišku ten mūsų niekas neįleido, tik išlindo vienas kiprietis, kitas graikas, auksu ir kryžiais pasidabinę, savim baisiai patenkinti. Pradžioj pasiuntė mus mandagiai toli toli, mes ir nuvažiavom. Po to jie nusprendė pabūti draugiški, sustojo, pradėjo pasakot, pasiūlė užsuk rytoj nuo septyniu ir pažadėjo viską papasakot. Žiūrėsim kaip ten su tuo viskuo.. Nes jau ir šitas susitikimas pasibaigė pasakojimais jog auksu lyja iš dangaus. Ir kvietimais išgerti kavos.. Po to išsiskirstėm.

Mes nulėkėm į auksinį kaimuką, kuris randasi visai kitos privačios bendrovės, tad reiškia, kad jų žemė irgi auksuota. Visas kaimas panašus į didelį didelį karjerą, visas išraustas, išknaisiotas. Vyrai guli išsivertę ir laukia aukso pirkėjo, o moteriškės stovi iki bambos murzinam vandenį ir skalauja skalauja.

Aplankėm visą kaimelį, apžiūrėjom parduodamą auksą, pagailėjom penkiolikos tūkstančių už pora gramų ir baigėsi. Grįžtant užsukom į šventą vietą, kur Marija pasirodė, kur visi piligrimai rugpjūčio penkioliktą lekia pasimelst ir užsukę į turgų nusipirkt mangų įsigijom vėžlį.

Sargai jį pavadino Brenda. Vardas tai gal ir ne koks, bet koks tam vėžliui skirtumas, tiesą sakant. Kiekvienas išgelbėtas nuo puodo, sutiktų vadintis Brenda. Kainavo jis man mažiau nei keturis eurus, o dydžiu tai kaip pusę rankos. Dabar galvoju kaip jį nepastebėta pernešt per sieną. Su chameleonu butų buvę šiek tiek paprasčiau. Bet tas nusprendė iškeliauti į chameleonų rojų. O tas vėžlys... Palikčiau jį čia be sąžinės graužimo, bet baisu kad iš jo padarys didelį puodą sriubos.. Kas geriau?

Katinas jo labai bijo. Aj, gal ir sakiau, mano katė virto katinu ir tapo Frido.

Tai va tiek, bandysim ryt nulėkt pas kiprietį. Kitą savaitę bandysiu išleisti savo kasas, nes būtų labai smagu išsiplauti galvą. Bučkiai

kasdienybė Kamerūne

Sveiki mielieji, 

Geriu kavą su lietum. Ar liūtim. Kaip pavadinsi. Katinas kriokia visu balsu, bijo. O gal tiesa, kai vaikystės sakydavo jog katinas girdi devynis kartus stipriau? Nes šiąnakt miegot praktiškai nepavyko. Dėl to pačio lietaus. Nekalbam apie jaukiai barbenančius į stogą lašus. Kalbam apie jausmą, kai rodos pats stogas įkris nuo liūties stiprumo. Mintis apie tuos, kurie apsistoję stovyklose, kur stogas virš galvos yra iš lapų sudėliota jurta... Mūsų namas karališkas, ir tai į vidų prilijo. O kiti? Kaip miegoti ant žemės, kai nuo kalno rieda sraunios lietaus upės? Jungtinės tautos jiems padalino tokių plėvelių, kad ant stogo užsidėtų, ir į vidų neprilytų. Tik kad jie  vieno kvadratinio metro dydžio. Gerai.. nebekalbam apie jungtines tautas, nes vis dar neaišku ką jie čia daro, nors pabėgėliai jų yra pirma ir pagrindinė rolė…

Dienos teka pasiutusiu greičiu. Rytas vakaras, rytas vakaras. Savaitgaliai būna tada, kai nusprendi tu, arba nenusprendi, tada jų nebūna.

Žmonės čia labai mėgsta skųstis. Kalbu apie atvažiavusius. Tai pagalvė per kieta, tai maistas vienodas (o pagamink kad gudrus iš tų pačiu miniatiūrinių pomidorų, ryžių ir žuvies kasdien naują patiekalą). Ir klausai kasdien tų pačių raudų... Net juokas ima.

Mūsų komanda gana pavargus ir ligotą, jau ketvirtą supakavo ir išsiuntė į Jaundę, į ligoninę. Čia dažnai nėra tekančio vandens. O kai yra jis, tai labai rudas. Geriam tik geriamą vandenį, bet indai plaunami tuo, iš krano. Gal tai? O gal tiesiog nuovargis?

Planavau nulėkt pažiūrėt aukso kasyklų, nes čia, sakė, už penkiolikos minučiu kelio, yra viena. Gal rytoj, jei nelis. Dar reikia susirast siuvėją, nes lauktuvių iš čia nėra ką pirkti. Tik kokį sijoną pasiūt.

Praėjo mano gimtadienis, gavau visokių dovanų: sudainuotą dainą, dekoruotą skaičiavimo mašinėlę turtingiausiai biuro merginai (kol kas mane taip vadina, nes mano darbas susijęs su finansais), vyno butelį (o, kad žinotumės, koks skanus čia vynas.. toks pat skanus kaip ir tepamas sūris ar tunas), batus (vienas sargas man padovanojo basutes rankų darbo). Gavau dovanų ir smagų vakarėlį, pasidalintą vakarienę, daug sveikinimų ant feisbukinės sienos ir keletą brangių skambučių.

Tokios tos mano dienos. Šiuo metu nieko labai naujo, arba per daug visko vyksta, kad man pavyktų papasakot. Pasiilgau visų. Liko penkios savaitės. Penkios naujos ir pilnos atradimų ir išmokimų savaitė.