Jau vietoj, jau misijoj!

Labas rytas.

Zinokit kompiuteri dalinuosi su keliais zmonemis, tai nepradesiu cia dabar instaliuoti lietuviskos klaviaturos. Tiek tos jau...
Norejau papasakoti kaip man sekesi keliauti ir panasiai. Kelione buvo ilga, traukinys, diena Genevoj (briefing'as apie projekta), kur nieko doro nepapasakojo, nes viskas "tranzitinej stadijoj", tad nelabai aisku, kas buvo vakar ir kas bus rytoj. Po to diena Jaundej, kur taip pat... sikart jie kazkaip labai pasimete, komanda siek tiek pasikeitus, tad viskas tokios ruko zonoj. Na, o smagiausia dalis turbut 9 valandu kelione land roveriu. Va jums vaizdas, be 8 zmoniu kurie ten buvo. Vairuotojas su 71 metu gydytoju priekyje ir mes 6 gale. Koju, uzpakalio ir nugaros nejauciau...Fotografuot su zmonemis nepavyko, nes neglejau pajudinti ranku.

Taigi, po keliones, esame sitam mieste kur dirbam. Miestas padalintas i dvi dalis, viena priklauso Kamerunui, kita Centrinei Afrikos Respublikai. Siena per viduri.
Vakar ryte exSelekos kovotojai pagrobe 9 kameruniecius, nes jie reikalauja savo vado laisves, kuris jau pusmeti Jaundes kalejime. Vyko sioks toks susisaudymas, tad ir mes nelabai vaikstinejom po miesta. Tiesa, vaikscioti cia kol kas draudziama. Tad turistaut pavyks mazai...
Daugiau kaip ir nieko. Bandau surinkinet informacija is kaires ir desines, jog suzinot koks mano darbo pagrindinis tikslas, ka reikia pagerinti, ka pakeist. Juo labiau jog neturiu labai daug laiko, tik penkios su puse savaites beliko.
Vis kazkaip sikart kyla abejones apie mano darbo svarba ir verte. Atsakysiu sau veliau..

Gero sekmadienio brangieji!
Parasykit koki komentara, nes toks jausmas kad cia laiskai i niekur...

Antra dalis prasideda!!!!

Sveiki,

Na ką, laikas antrai nuotykių serijai? Šiandien jums turiu tiek daug papasakot, jog po to suprastumėt apie ką viskas bus...

Pirma ir smagiausia naujiena jog pakeičiau pareigas. Nei kaip trumpai lietuviškai papasakot, nei išverst nežinau, nes nėra tokio darbo Lietuvoj ar šiaip Europoj.. Tad papasakosiu ilgai. Gerai? Angliškai tai vadinama health promoter arba information, education, communication. Prancūziškai - promoteur de la santé. Na, ne pavadinime esmė.
Darbas bus medikų komandoj, kas yra daug įdomiau, bet būti padedamuoju personalu. Medikų komanda - projekto širdis. Ne veltui jog gydytojai be sienų, o ne administratoriai (kaip aš dirbau pirmam projekte). Tai reiškia darbą tiesiogiai su žmonėmis, o ne biure. Taigi, keli mano funkcijų pavyzdžiai: mokymai apie higieną (plauti rankas, negerti upės vandens...), pabėgėlių stovyklos statistika (kiek atvažiavusių vakar, šiandien, kiek ir kuo serga, kiek mirė ir pan), vaikščiot po stovyklą, kalbėt su žmonėmis (Djambo!), klaust gal kas serga ir pan... neatėjusiųjų į antrą konsultaciją paieškos (ar pagerėjo, ar persikraustė į kitą vietą ir pan..). Na, čia kažkas tarp socialinio darbuotojo ir edukatoriaus. Visgi, galiausiai mano psichologijos studijos kažkam pravers :)

Na, o kita smagi naujiena yra jog aš vėl važiuoju į Kamerūną. Smagi dėl kelių dalykų: jau pažįstu ten daug žmonių, žinau kokios sąlygos (streso mažiau), ganėtinai ramu, galima vakare išeit į miestą (ne karo sąlygos), klimatas geras.. Žodžiu, europietiškas ruduo bus po saule prie plius dvidešimt penkių.
Kamerūne šiuo metu vyksta du Gydytojų be Sienų vykdomi projektai, vienas šiek tiek piečiau (ten kur dirbau anksčiau), kitas aukščiau, kur vykstu dabar. Žemėlapis įsivaizdavimui:

Tai va tiek tų smagių naujienų, šiuo metu ruošiuosi (t.y. lankau draugus ir šiaip kaupiu jėgas), tvarkausi, pradedu vėl viską krauti į kuprinę (šįkart žinau jog dvidešimt trys kg yra ryškiai per daug). Reikia tik nepamiršti paskutinių žurnalų, sūrio, dešros ir butelio vyno tiems, kurie jau pamiršo jo skonį, mano būsimiems kolegoms. Kalnas energijos jau paruoštas, neišmiegotos naktys irgi nebaisios.. Laukite naujienų iš toli! Bučkiai

Pabaiga

Sveiki,

Pabaiga. Esu Jaundėj, skrydis šiandien vakare. Ir liūdna ir smagu. Prisiminimų banga rodos tuoj mane nublokš. Padariau ką galėjau. Avažiavus buvo apie penkiasdešimt darbuotoju. Šiandien yra du šimtai septyniasdešimt trys. Kai atvažiavau, buvau ketvirta užsienietė komandoj, šiandien jų yra aštuoniolika.

Situacija pradeda stabilizuotis, pabėgėlių stovyklose mirštančių vaikų yra nedaug, vienas ar du per savaite. Prieš tris mėnesius buvo virš penkiolikos. Vis mažiau žmonių ateina į Kamerūna, tik žinom jog yra didelė grupė netoli, bet vis dar CAR, užblokuota sukilėlių, kurie negali išeiti. Šiandien mūsų darbai turi daug daug krypčių. Didelės pajėgos dėtos dėl mobilių klinikų atsiradimo, kurios važinėja po aplinkinius kaimukus su gydytojų komanda.

Darbo dar daug, nes ligoninėse, į kurias mes vis nukreipiam gyventojus, chirurgais dirba seselės. Ir nėra nei vieno oficialaus gydytojo. Kol kas jie nesutinka, kad mūsų komanda užsiimtų ar prisidėtų prie jų. Kol kas ligoninėj perėmėm tik mitybos centrą (jie turėjo septynias lovas, šiandien yra netoli dviejų šimtų). Ligoninės kiemas atrodo kaip milžiniškas kempingas su didžiulėmis palapinėmis. Kartais pastatai kildavo kasdien...

Tiek daug padaryta, tiek daug dar liko. Sunku taip imt ir išvažiuot, bet mano kūnas nebelaiko. Turėjau dvi laisvas dienas ir viena laisvą, bet darbingą savaitgalį. Neturėjau ką jums turistiško papasakot. Buvom labaiu užsiėmę tualetų statymu, geriamo vandens tiekimu ir nežmoniškomis medicininio personalo paieškomis.

Rytoj ryte jau būsiu Ženevoj. Šiandien nusiprausiau šiltu vandeniu. Vakar valgiau picą. Dabar laukia namai, draugai ir poilsis. Kita misija bus, tik nežinia kur.

Laukit naujų pasakojimų !

Iki

Ieva

Turistavimas

Sveiki,

Šiandien apie savo turistinį savaitgalį. Nelabai man čia sekasi turistaut, nes darbas darbas darbas.. Be to, labai daug saugumo taisyklių. Bet šį šeštadienį, tik niekam nesakykit, pabėgom nuo taisyklių ir žmonių.
Su Bertranu lėkėm į rezervą Dža (Dja). Jis atrodė gana netoli, beveik trys šimtai kilometrų, bet tik pirmas šimtas buvo asfaltuotas, o po to jau ne be, tas keturios su puse valandos pirmyn ir tiek pat atgal. O rezerve galima pamatyti gorilų, šimpandzių ar dramblių. Bet rezervas deja ne zoologijos sodas. Tad pasiraitojom kelnes, ir lėkėm į paieškas.

Vaizdas tai lygiai toks pats, kokį jus įsivaizduojate, kai kalbam apie džiungles. Kabo lianos, takeliai vos vos įsivaizduojami, nes žolės vis juos pagrobia.

 Čia dar visai linkmai ėjom, tik kojos jau nutrintos, ir po tokias baisias balas net mirkyt baisu..

 Beždžioniu tiltai. Į pabaigą ėjau visai drąsiai, nes perėjom nesuskaičiuojamą kiekį..

 Statomas namas

 Grįžtant naktį su prožektoriais

Laukiniai mangai

 Takeliai keleliai.

 Mūsų beždžionių ieškotojas ir kvietikas su laukinėm vyšniom. Labai skanu.

 Tikras ir gyvenamas pigmėjų namelis.

 Vaikas ir jo žaislas - miręs paukščiukas. Šita šeimynėlė gyvena prieš tai nufotografuotame namelyje, miške esančiame vienkiemyje.

Visi kartu prie laužo.

  

Grįžtant sustojom pigmėjų kaimuky (kaimukas su dviem namais), prisėdom ant suoliuko ir gavom vaišių. Pakepinti žemės riešutao, patiekti ant smėlio su žmėtais kevalais. Bet skanu buvo. Viena iš namelyje gyvenančių moterų buvo albinosė, tai labai linksmino mano kompanijonus, jog ji tokia kaip aš.

Na, o pabaigai, beždžionių neradom. Matėm gražių drugelių. Bet vistiek labai labai smagi kelionė per džiungles buvo. Pakartot!!!

Bardakėlis

Sveiki,

Norėjau jums parodyti savo bardaką. Sekmadienį dirbau namie, tai viskas normaliai

 

Bet antradienį vakare vaizdelis buvo linskmesnis

Pati neberadau vietos kur galėčiau padirbėt. Niekad nebuvau labai super tvarkinga. Bet dvi pastarasias dienas dirbau be sustojimo, perstojimo, kol galiausiai visko buvo šiek tiek per daug.

Frido yra laukinis katinas, įdarbintas seifo sargu, kuris visada ieško kasinėjimų.

 

Ir galiausiai vaizdelis iš mano išpinimo sesijos. Užtruko tik pora valandų ir šešių rankų. Nežinau ar dar kartą pasiryšiu...

 Šiandien tiek. Liko kiek daugiau nei trys savaitės. Laikas čia bėga gepardas. Bučkiai

Never ending why..

Kartais viskas taip susimaišo ir galiausiai vakare geri alų vien tam jog negalvot.
Dvidešimt pirmas amžius, žmonės miega po medžiais, arba iš palmių surengtose jurtose, vaikai bėgioja be triusikų, kiaulės ganosi pakelėse.. Čia valgoma viskas, nuo termitų iki visų laukinių gyvūnų: vėžliai, skujuočiai, žiurkės, gyvatės. O mes vis dar sugebam raudoti " sušių noriu".

Kiekvieną kartą turgoj prie manęs prieina moteriškė.. nekalba, neklauso.. bet tarp tų visų kurie neturi nieko, ji tikrai nieko nebeturi. Tik vieną medžiagos gabalą, kuris atstoja ir suknią ir sijoną.

Mes verkiam, kai autobusas vėluoja tris minutes. Čia žmonės laukia dieną, jog gautų ryžių maišą. Dieną ant saulės. Ir niekas nesiskundžia, o padėkoja. Kartais norisi padėkoti lemčiai ar Dievui, jog gimiau kitur. Jog šešerių aš nenešiojau vandens bidonų ant galvų. Ir į mokyklą einant, man nereikėjo atsinešti savo suoliuko.

Bet ar tie žmonės nubausti jog gimė čia?

Jie irgi eina į universitetus. Jis irgi gauna išsilavinimą. Tik skirtumas tas, jog dauguma jų tęsia durininko karjera. Mes galim lėkt į Angliją. Aš ir pati ne šventoji, jau dešimt metų, kaip Lietuva yra tik mano atostogų vieta. Mes galim pasirinkt. Išsirinkt. Svajot ir norėt.

Nereikia gyvent iš nieko, ir nieko nenorėt, nesvajot, neplanuot. Tik turbūt reiktų išmokt nesiskųst, jog šią vasarą atostogos bus Turkijoj, o ne Kanaruose.

Klausau Stromae. Tai tarsi padeda išsilaikyti šiame vaizdų, garsų, emocijų jūroje. Vis norisi sugebėt atsijungt. Nors minutę negalvot.. Kartais per sunku.

Geros dienos.

Brenda ir draugai

Va, šiandien jums pristatau Brenda. Frido irgi panoro papozuoti. Ir namų ruošėjos pačiame darbų įkarštyje.
Geros dienos