Nuotykiai

Sveiki. Oj oj, apleidau jus visai. Bet yra begalės priežaščių : pradėkim nuo mėnesio galo. Galima sakyti pabaiga, bet galas turi šiek tiek platesnę prasmę, kuri labiau apibūdina mėnesio galą administratoriui, nelabai neapmokytam, kur organizacijoje dirba apie du šimtus žmonių. Pirmas mėnesis finansinės apskaitos, begalės vizitų ir dar didenės begalės išlepusių darbuotojų ir Ženevos, kuriems tai lova pakeist, tai purškalo nuo uodų užsireikia. Ir ką, jog nesu socialinė darbuotoja expat (čia yra dvi grupės darbuotojų : vietiniai, kurie gali užimti visokias pozicijas, o kai reikiamų kompetencijų nerandama vietoje, yra expatriés – visi likę, kurie nevietiniai, užsieniečiais darbo šaliai) ir tai ne visai mano darbas. Taip ir sukausi sukausi su vos krutančiu internetu, nesančiu laiku ir milijonu vienu už kitu svarbesnių darbų. Ryte atsikeldavau, nueidavau į darbą ir galvodavau nuo ko šiandien pradėt. Bet net ir patiems mirtiniausiems darbams atsirasdavo už jų svarbesnių. Iki tol, kol vieną dieną nuo karščio, tamsaus biuro, gal kiek ir įtempto ritmo (nėr čia ko raudot, tik vienas mėnesis dar.. o šiaip man dažniausiai patinka dirbt ir juo labiau tą darbą apie kurį svajojau) išėjau namo. Taip ėmiau ir išėjau, nes tąvakar nusprendžiau nebedalyvauti konkurse « kas uždarys savo kompą paskutinis ». Kaip išėjau tai iki šiol negrįžau.

Nes nuo to vakaro prasidėjo mano ir dviejų naujų draugu : maliarijos ir fièvre typhoïde (pasižiūrėkit google kokia tai liga, nes nežinau kaip ji vadinasi lietuviškai) draugystė. O gal priešystė. Pragulėjau tris dienas savo lovoj, sekama trijų gydytojų, kol galiausiai jie bendru sutarimu nusprendė visą šitą pranešti Ženevoj esančiai gydytojai ir ši mane nusprendė išgabenti į Jaundę. Giminaičiams ir artimiesiems, kurie dabar klausia kodėl aš jiems nieko nesakiau, norėčiau paklausti kuo būtūmėt padėję? Mano kiekvieną pirstelėjimą sekė jau keturi diplomuoti gydytojai, o vėliau ir visa Jaundės ligoninė. O kita priežastis: tuo metu aš mažiausiai norėjau kas penkias minutes jums aiškinti jog man viskas gerai. Esu suaugęs žmogus, gerai tai ar ne, bet kitaip jau nebus. Ir kol kas priimu sprendimus, patinka jums tai ar ne, deja.

Gerai, baigiam pasiaiškinimus, toliau apie evakuacija. Pas MSF susirgusių politika yra labai griežtai reglamentuota, tad man išlydėjo gydytojas (man pasisekė, nes tai buvo nuostabus ir beprotiškai šiltas žmogus, Moussa, visada besišypsantis, bet tvirtas ir galingas vyras, turintis didele patirti) su visu specialiu gelbėjimo lagaminu, jeigu man kas nors nutiktų kely. Mirt neplanavau ir kaip supratot, iki šiol nepavyko, bet taisyklės yra taisyklės.

Kelias buvo ilgas, septynios valandos. Iš jų dvi tokiu šunkeliu kokio lietuvoj jau senai nebėra. Bet Moussos pasakojimai apie visos stovyklos evakuaciją iš karo zonos, kai pasipriešintojai prieidavo arčiau nei penkiolika kilometrų.. Arba kaip jis sirgo ir atsisakė evakuatis.. Žodžiu, pasakojimas po pasakojimo ir nudundėjom.

Jaundėj mus pasitiko dar viena gydytoja, jau penkta. Kuri, moteriškė iš Kamerūno, bet ne iš kelmo spirta, tokia uch. Mano dokumentų kopijomis jau bemojuojanti ji pradžioj tai pas vieną daktarą nugrūdo į Prancūzijos ambasados dispanserį (jau šeštą), o vėliau ir į visą ligoninę.

Tai va, jos dėka (ir visų kitų, žinoma) jums šiandien jau rašau, po keturių dienų praleistų Kamerūno centrinėje ligoninėje. Tik atvažiavus, gavau pagyrimą jog mano venos labai gražios. Jos aišku buvo mikliai prabadytos vietinių seselių, matyt norėjo pažiūrėti ar raudonas balto žmogaus kraujas. Aišku, tuo metu dar nežinojau jog liksiu visas keturias dienas ir būsių mikliai prirakinta prie perfūzijų. Pradžioj gavau lova stebėjimo palatoj, kur Moussa linksminosi išsitrukęs savo nigerietišką smartphoną ir fotkino mane gulinčią kaip tikrą ligonę. Po to vienas sesutis atrideno fotelį ir nudardėjom į mano palatą. (Nuotraukos bus, kai grįšiu į mūsų kaimuką, kai Moussa ras laiko jas ištraukti iš savo telefono ir aš sulauksiu gero vėjo internetui, jog jas jums papostinčiau).

Vėliau Moussa buvo nusiųstas ieškoti man vaistų (kaip sakiau jis gydytojas.. orus, išsilavines, nuostabus žmogus.. o ligoninėj jį siuntinėjo labiau nei kokį pagalbininką), nes ligoninė yra ligoninė, yra lova, maistas ir sesutės, bet vaistus būk malonus, nusipirk. Ir jis grįžo... Ne, ne su glėbiu, o su visa dėže vaistų. Mano viltis grįžti vakare į mane priėmusius namus vakare dar menkai buvo neužgęsusi. Bet po to visai numirė, kai Moussa turėjo išeiti, nes jo laukė tos pačios septynios valandos atgalios su milijonu darbų, aš likau tyrinėti ir stebėti iš to pačio taško kas gi čia vyksta. Nesu buvusi ligoninėj taip dažnai. Tai pradžioj buvo visai įdomu. Sesutės malonios. Gavau nevalgomo maisto. Gerai, kad alkana nebuvau. Vėliau, pasiėmusi perfuzijos stulpa ištraukiau per koridorių ieškoti sesutės, Einu kaip su vėliava, žmonės žiūri. Galiausiai mano nepragrįstos negandos buvo nuramintos ir grįžau visą savo garbės kelią.

Žodžiu, nieko labai doro, tos keturios dienos taip ir bėgo, tai koks septynių centimetrų tarakonas atskrisdavo, bet aš jį dažniausiai pasiųsdavau į tarakonų rojų labai gretai, tai mane globojati gydytoja, ta, kuri buvo penkta, Marie, užsukdavo. Ir telefonas netylėjo, nes namų virėja paskambino paklaust naujienų ir palinkėt “gero sveikimo”. Tai kokia sesutė ant mano “gražių venų” pasipraktikuodavo iš kokio trečio karto pataikyti, tai padavėjas atnešdavo tokio pačio nevalgomo maisto, o rytais ateidavo visas sesučių paradas, apstodavo mano lova kaip per karaliaus iškilmes, kita pagnaibydavo mano kojų pirštus ir vėl stebėdavau per langą priėmimo skyriu ir į jį, sraunia upe tekančius žmones. Kol galiausiai, per tas pačias duris, priešinga kryptimi ištekėjau ir aš.

Man belaukiant kol išduos paskutinį ir milijonajį popieriuką, kitam žmogui pasisekė mažiau: jis deja buvo ant metalinės lovos išridentas į visatos karalystę. Čia viskas taip arti, lygiai taip, kaip moteris neslepia po skepetomis krūtimi maitinamų vaikų, taip ir mirtis nėra anokia paslaptis.. Niekas neskuba, niekas nebėga, jokių reanimacijų, jokių riksmų. Tyliai, kaip kartais tyliai ateina naktis. Ir lygiai taip pat natūraliai..

Tai va, todėl jums ir nerašiau. Bet kas mane labiausiai paženklino šioje visoje ilgoj istorijoj, tai žmonės. Dar prieš išvažiuojant i Jaundę, vienas sargas man perdavė didžiulį, savo sode rastą, ananasą. Nesvarbu, jog praryt negalėjau nė kasnio.. Svarbu tai, jog viena nebuvau nei minutės, net jeigu ir fiziškai ir buvau, vakare, žmonės pabaigę savo nesibaigiančius darbus paskambindavo paklaust, pašnekėt. Moussa, kuris trenkėsi keturiolika valandų, nors jo darbas tikrai ne tas. Marie, kuri tris kartus per dieną užsuktadavo ir pakutrindavo  užsimiegojusias sesutes. Barbara, moteriškė, kuri dirba per dvi misijas, vis rasdavo laiko papasakot kokią naujieną. Ir Myriam, kuri žviegiant savo vaikui man skambino iš Ženevos, jog sužinotų ar šiandien man geriau. Buvo ir sargų iš namų ir vairuotojų, kurie nepamiršo. Liga praeina. Geri žodžiai išlieka. Mūsų neišmokė tokiais būt. Tarp tų vis nesibaigiančių darbų...