Žmonės

Kadangi dabar esu saugiai palikta Jaundėj, kelių dienų poilsiui, ir svarbiausia, jeigu mano ligos vėl norėtų pasirodyti, ligoninė čia arčiau. Tad dienas leisiu su namų tvarkytoja, kurios vardas yra Mano Trokštoji. Moteriškaitė tokia visai smagi, šiandien ryte tvarkingai įsilaužusi į mano kambarį paklaust ar man viskas OK (nes iki devyniu čia tikrai niekas nemiega, ji turbūt persigando, kai tiek ilgai nepasirodžiau pusryčių).

Šiandien jums norėjau papasakot apie žmones, kuriuos sutikau. Pradėkim nuo Seržo, mūsų projekto boso. Jis yra iš Demokratinės Kongo Respublikos, gydytojas, patirties pilnos kišenės. Toks vyriškis saulė, net visas nuvargęs, prie darbo stalo užmigęs, pakelia galvą su didžiausia šypsena. Viskas jam InchAllah. Dirba už keturis, bet visad atrodo ramus. Vakarais, kaip koks pasakų senelis, pasakoja savo išgyventas istorijas: kaip jie lėkė gelbėt į mišką dviejų LRA pagrobtų prancūzių; kaip jis savo šešių metų sūnų vadina “savo pensija”; kaip kartą miegojo ant gyvatės urvo ir dar milijonas visokių. Jau tapo tradicija, jojo vakare pasakojamos “pasakaitės”, tik skirtumas toks, jog jos tikros. O visi jauni nauji humanitariniai darbuotojai klauso, kaip kokio herojaus, legendinio didvyrio, devyngalvio slibino, kuriuo norima tapti.

Moussa – Seržo draugas, nigerietis (iš Nigerio, o ne Nigerijos). Jis, kai nedirba, irgi prisideda prie pasakojimų iš karo zonų, tuo pačiu jie dalinasi naujienomis apie bendrus pažįstamus, kas ką nesenai sutiko kokioj misijoj. Nes darbuotojų ratas siauras. Susipažįsti vieną kartą ir žnai, jog tikrai sutiksi, jeigu dirbsi šioj srity, tik nežinau kada. Tad visada toks siurprizas.. Moussa yra lygiai tokia pati besišypsanti saulė kaip Seržas, visada ras gera žodį, juoksis iš bet ko ir bus visada, kai jo reikia. Jis yra mūsų projekto vyriausias gydytojas. Bet jis užsiima ne tik viso projekto medicininiais klausimas, bet ir atvažiavėlių sveikata.

Tony, prancūzas logistikas, kiek persidirbęs ir apsivertęs berniokas. Šiuo metu jis jau daugiau nebegali, ir man rodos jį tuoj išsiųs namo dėl persidirbimo: keliasi pirmas, eina miegot paskutinis ir niekaip jam nepavyksta deleguoti savo darbų. Paprastas, draugiškas, nevalgo vaisių, groja gitara. Aš su juo kartu daug dirbu, nes mes abu dirbam bazėj, Seržas su Moussa dirba visur, o kiti dirba pabėgėlių stovykloje, tai dienomis mes jų nematom.

Vincent, irgi prancūzas logistikas, tik jis dirba stovykloj. Toks pasipūtęs kaip tikras paryžietis, viską žino, viską išmano. Jis kažkaip iškreiptai įsivaizduoja jog jo darbas sunkiausias, bet svarbiausias, o visi kiti tik snaudžia pasiramste paduškutėm. Kartais tikras vargas su juo dirbt.

Ramun – irgi logistikas, bet iš vokiškai kalbančios Šveicarijos dalies. Jis vargšas vos vos kalbėjo prancūziškai. Tad po mėnesio darbo, t.y. vakar vakare, jis buvo pasiųstas atgal į Šveicariją su burn out’u.

Katy ir Danny, smagi porelė. Katy – med. sesuo, anglė, irgi sunkiai kalbanti prancūziškai. Danny, ispanas, logistikas, toks super duper vyriokas, kur iš po kojų tik žiežirbos trykšta. Jie atvažiavo dar visai nesenai. Tik kai Danny užšneka prancūziškai ispaniška greitakalbe su anglišku akcentu, supranta toli gražu ne visi, o dažniausiai tik jis vienas.

Dar yra May, gydytoja iš Mianmario, gyvenanti Pietų Afrikos Respublikoj. Labai tapšni, visus apkabinanti ir besirūpinanti, tik irgi pasigavo aliarija praėjusią savaitę. Čia toks dabar laikas, kai nelabai jos išvengsi, lija daug, oras drėgnas, uodų pilna, slėpk nesislėpęs po tinklu naktį, trinkis visais tepalais ir purškalais, gerk malarone’ą (tas tik prevencinis), jei koks nelemtas uodas praskrido ir įkando, lauk nelaimės, t.y. temperatūros.

Dar yra daug kitų žmonių, kurie atvažiavo po mano išvažiavimo į Jaundę, tad apie juos kada nors..

Iki