Keisti dalykai

Kartais viskas atrodo keistai. Kartais kalbi, matai, girdi, bandai suprasti, tik viskas šiek tiek kitaip. Reikia kažkaip imti ir pakeisti savo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros filtrą. O gal tiesiog jį nuimti ir stebėti. Tai ir yra įdomiausia.
Kai važiavau į stovyklą išmokėti atlyginimų kasdieniniams darbuotojams (tokie, kurie neturi kontrakto, ir dirba trumpam laikui: tai iškasti tūliką, iškrauti sunkvežimį ir pan). Ateina po vieną, net atsisėsti nedrįsta, žiūri.. Duodu pinigus, skaičiuoju prieš juos.. Aš nežinau ar jie žiūri ar skaičiuoja. Duodu lapą pasirašyti, parodau kur. Pasirašo belekur. o kai kurie padeda kryžiuką ar rutuliuką. Kiti net tušinuką ima atvirkščiai... Žmonės dėkoja ir laimina Dievu, kiti išsiridena su kilometrine šypsena ir atsisveikina "iki greito". Tą dieną nedirbo niekas.
Šį mėnesį paruošiau virš trisdešimt kontraktų. Pasirašymo dieną ateina žmonės kaip į šventę, net pasipuošę.. Kai kurie neturi vardo. O gal pavardės. Yra tik vienas. O mūsų europietiškai konfiguruotas kompiuteris nori abiejų. Jis nesupranta, jog nebūtina gyvenime turėti vardą ir pavardę. Gali užtekti vieno. Galiausiai supranti, jog užtenka tiek nedaug. Mano perkrautas lagaminas pilnas suknelių ir sijonų vis dar lygiai toks pat pilnas. Užtenka poros marškinėlių ir kelnių.. Nesvarbu. Išdalinsiu ir tiek. Bus dar keli džiaugsmingi žmonės.
Pasirašant kontraktą, prašiau žmonių užpildyti lapą, su jų sukurtais klausimais ir atsakymais, nes yra žmonių grobimo rizika (maža maža, bet mes netoli Centrines Afrikos, ką gali žinot). Jie turi sugalvot klausimus, kuriais galėtume patvirtinti jų tapatybe. Tad reikia kažko asmeniško. Duodu kelis pavyzdžius apie svajojamos mašinos markę ar pirmos panelės vardą. Dažnas pradeda kalbą apie savo didžiausią troškimą padėti žmonėms.. Dievo pasiuntimą.. Alacho likimą.. Ir pinigų nereikšmę. Sutinku. Klausau. Girdžiu. Gal taip ir paprasčiau, tikėti jog viskas Aukščiausiojo rankose. Man nelabai pavyksta. Gal vėliau..
Rytais, kai einu į darbą, dažniausiai uniformuoti moksleiviai lekią į mokyklą. Pasislėpę rodo vieni kitiems į mane pirštais, didesni išdrįsta pasisveikinti. Jų kuprinės nuplyšę, mokykla be langų ir mokytoja turbūt visiems viena. Bet galiausiai kai sutinki tuos, kurie dirba pas mus ir kurie turi gydytojo diplomą.. Supranti jog ir iš mokyklos be langų, murzinos uniformos, nebūtų vadovėlių galima kažko išmokt.
Daug dalykų neįprasta, prie kurių greitai įpranti. Jau tapo normalu praustis kibiriuku murzino vandens (prieš kelias dienas įdėjau nuotrauką mėlynoj bačkoj). Tokiu vandeniu mano tėtis turbūt pomidorus lieja. Šiuo metu jau užtenka ir dviejų trečdalių to kibiro. Vistiek nežinai ar labiau nusiprausei ar labiau susimurzinai.
Įpranti būti limpantis ir prakaituotas, miegoti neužsiklojęs, keltis po penkių, valgyti tokį patį maistą, įpranti plauti plaukus kartą per savaitę, nes vistiek juos tik pamirkai kibire.. Koks ten plovimas. Įpratau prie vabalų ir drugelių, milijono skruzdėlių, saulės, liūties karts nuo karto.. Viskas kitaip. Bet gražiai kitaip. Pasaulis toks mažas, bet toks skirtingas.