Qui êtes-vous ?

Ma photo
Cameroon
Po dešimties metų Paryžiuje, penkerių metų darbo restorane, milijono tautiečių klausimu "Kur galima skaniai Paryžiuje pavalgyti?", "Ką galima įdomaus ir neturistiško Paryžiuje pamatyti?" papasakosiu kur aš skaniai valgau ir kur einu, kai nenoriu nei turistų, nei eifelio bokšto. Bet tai yra mano nuomonė, mano mėgstamos vietos, mano paprastos dienos.

lundi 30 juin 2014

Aukso kasyklos



Šiandien nedirbau. Dirbu tik dabar. Tad išsimiegojau iki visų aštuonių. Nežinau kaip pavyko, prabudau tik kokius keturis kartus nuo šešių, nes kai rytas prasideda, visi keliasi ir niekas apie kitus negalvoja. Tada papusryčiavom su May ir aš dar planavau dirbt.. bet galiausiai susiradom vairuotoją ir sargą (praktiškai asmens sargybinį) ir išlėkėm į aukso kasyklas.
Čia visai šalia mūsų kaimuko, yra jų keletas. Vienos privačios, kitos ne. Nulėkėm į vieną iš privačiu, bet aišku ten mūsų niekas neįleido, tik išlindo vienas kiprietis, kitas graikas, auksu ir kryžiais pasidabinę, savim baisiai patenkinti. Pradžioj pasiuntė mus mandagiai toli toli, mes ir nuvažiavom. Po to jie nusprendė pabūti draugiški, sustojo, pradėjo pasakot, pasiūlė užsuk rytoj nuo septyniu ir pažadėjo viską papasakot. Žiūrėsim kaip ten su tuo viskuo.. Nes jau ir šitas susitikimas pasibaigė pasakojimais jog auksu lyja iš dangaus. Ir kvietimais išgerti kavos.. Po to išsiskirstėm.
Mes nulėkėm į auksinį kaimuką, kuris randasi visai kitos privačios bendrovės, tad reiškia, kad jų žemė irgi auksuota. Visas kaimas panašus į didelį didelį karjerą, visas išraustas, išknaisiotas. Vyrai guli išsivertę ir laukia aukso pirkėjo, o moteriškės stovi iki bambos murzinam vandenį ir skalauja skalauja.
Aplankėm visą kaimelį, apžiūrėjom parduodamą auksą, pagailėjom penkiolikos tūkstančių už pora gramų ir baigėsi. Grįžtant užsukom į šventą vietą, kur Marija pasirodė, kur visi piligrimai rugpjūčio penkioliktą lekia pasimelst ir užsukę į turgų nusipirkt mangų įsigijom vėžlį.
Sargai jį pavadino Brenda. Vardas tai gal ir ne koks, bet koks tam vėžliui skirtumas, tiesą sakant. Kiekvienas išgelbėtas nuo puodo, sutiktų vadintis Brenda. Kainavo jis man mažiau nei keturis eurus, o dydžiu tai kaip pusę rankos. Dabar galvoju kaip jį nepastebėta pernešt per sieną. Su chameleonu butų buvę šiek tiek paprasčiau. Bet tas nusprendė iškeliauti į chameleonų rojų. O tas vėžlys... Palikčiau jį čia be sąžinės graužimo, bet baisu kad iš jo padarys didelį puodą sriubos.. Kas geriau?
Katinas jo labai bijo. Aj, gal ir sakiau, mano katė virto katinu ir tapo Frido.
Tai va tiek, bandysim ryt nulėkt pas kiprietį. Kitą savaitę bandysiu išleisti savo kasas, nes būtų labai smagu išsiplauti galvą. Bučkiai
























1 commentaire:

  1. nuotraukos labai įspūdingos, bet tai o kur Brenda? Jovita augina kažkokį vėžlį, tai pažiūrėčiau, ar ne puspuspuspuspusbrolis :)

    RépondreSupprimer