Komunikacija

... Godžiai nulaižiau saldainio popieriuką, ne dėl to, jog saldainio neužtektų, tik jis visas prilipęs prie popieriuko. Pažiūrėjau į dėžutę, kokios formos teoriškai turėjo būti tas saldainis, bet tai nieko nekeičia...

Kūnas jau pradeda jausti nuovargį. Nuovargį būti visą laiką prie žmonių ir dirbti. Darbas reikalauja didelių prisitaikymo galimybių. Pavyzdžiui mano bosė prancūzė, nekalba nei žodžio angliškai. Jos bosė yra amerikietė, kuri kalba prancūziškai taip pat puikiai, kiap aš rusiškai. O jos bosas yra libanietis, kuris, tiesą sakant, yra šiek tiek macho, tad angliškai jis nekalba iš principo, idant amerikietė greičiau išmoktų prancūzų kalbą. 

Tad kai aš noriu vystyti kokią veiklą, viskas turi būti patvritinta projekto boso, bet aš gi negaliu jo tiesiog paklausti, nes reikia gerbti komunikacijos liniją. Tad paklausiu prancūzės ir stebiu jos kūno kalbą, šokį ir liežuvio pastangas. Amerikietė supranta priešingai ir tai tik pusę informacijos. Stebiu toliau, libanietis atsako (kartą informacija jau nebeturėjo nieko bendro su mano klausimu) ir dabar jau amerikietė šoką liežuvio šokį, bandydama atkartot prancūziškus žodžius, kuriuos išgirdo, nors nei vieno nesuprato. Prancūzė linksi ir aš galiausiai gaunu atsakymą. Toks ilgas ilgas sugedęs telefonas gaunasi. Primena vakystės žaidimą kai vieni kitiems šnibždėdavom į ausį kuo greičiau prieš tai išgirstą šnibždalą. Bet mes bandom susišnekėt. Mūsų daug, dėl to yra komunikacijos kanalizavimas, nes kitu atveju irgi gautųsi, kaip kolega iš Burkina Faso vakar sakė, informacijos tryda. 

Ryt į Bangi, išsimiegosiu, pailsėsiu, pagalvosiu, pabendrausiu su draugais, skaitysiu, rašysiu ir tiesiog mėgausiuosi, Jeigu rasiu paštą, išsiųsiu atvirukus. Tiek, šiandien trumpai. Bučkiai