Popuri

Popuri iš tiesų yra kilęs iš prancuziško žodžių junginio "pot pourri", kuris pažodžiui reiškia supuvusį puodą. Veikiau reiškinatį į vieną kūrinį sutalpinta krūva siužetų. 

Tai va, mano dienų nesupuvęs puodas, o popuri :)

Šiandien mažiau kalbų, daugiau vaizdų. 

Sunkvežimis, kurį aplenkėme važiuodami į mano super oficialų susirinkimą, kurį turėjau vesti su kaimo šefais (19 iš viso). Mano naivus noras susėsti su visais ratu ir pasišnekėti, baigėsi tuo, jog buvau merei iš kairės, vedžiau susirinkimą, žmonės stojosi ir dėkojo, kalbėjo tik gavę leidimą, vertėjas vertė mano žodžius... 

Čia jie labai gerbia hierarchiją, niekas nedrįs trukdyti savo šefo, visada kalbės kukliai nuleidę akis. Reikia įprasti. Akimis viską filmavau tiesiai į smegenis ir įrašinėjau į kietąjį atminties diską, nes išsitraukti fotoaparato nedrįsau. Būtų sugriovę visą vaizdo grožį. Ir akimirkos magiją. 

O apie sukvežimį? Ji aplenkėm važiuodami pirmyn, susirinkimas tęsėsi dvi valandas ir grįžtant jį sutikom. Kelias matot koks puikus, be to buvo tik paliję...  sunkvežimis prikrautas prekių ir žmonių, menkiausias neatsargus veiksmas ir keliasdešimt žuvusiųjų, kurių ir taip čia netrūksta. Tad jų dar laukė labai ilga kelionė.

Raguotieji yra išvarytų musulmonų darbo sritis ir verslas. Būnant Kamerūne, jų bandos dažnai užtverdavo mūms kelią. Bėgdami jie išsivedė ir savo bandas. Dabar visur didelis mėsos trūkumas. Tad vietiniai bando užsiimti gyvulininkyste, nors jiems tai labai nepatinka, nes ne jų darbas.. O valgyt tai norisi. 

Kamerūne kartais matydavau tokius jaučius, jog jų šonkaulius tikrai lengvai galima suskaičiuoti. Nes gyvuliai čia valgo tik žolę. Ir jie iš vienos ganyklos keliauja į kitą. Taip dažniausiai kai kurie ir nusibaigia kely dėl maisto trūkumo ir nuovargio. 

Čia jums toks mažas gražus laumžirgis. Man labai patiko jo spalva. Tokia sodri ir ryški.

Kai išvažiuojam į atokesnius kaimelius, namai būna tokie. Nors ir mūsų mieste (antras pagal dydį šalyje) irgi tokių pilna. Tokiuose namukuose būna ir kambariai suskirtyti. Šitas dar palyginus geros būkles.

Praėjusios savaitės mano draugelis - Fostinas. Mažas grožis, labai draugiškas beždžioniukas, dažnai miegodavo man ant rankų per susirinkimus. Tik tos liūdnos akys, lyg jis žinotų jog jo mamos jau nebėra... Palikus vieną jį dėžėje, jis pradėdavo klykti, spiegti. Tad Sesuo Benedikta, kuriai ir buvo atneštas šis gražuolis, vienam ligoninės darbuotojui liepė jį prižiūrėti. Ligoninėj ir taip darbuotojų ne per daug, o nuo antros valandos po pietų, visas medicinos personalas baigia darbą, tad blogai pasijusti reikia ryte. Bet Fostinas turėjo savo auklę. 

Ligoninės kieme dažnai vaikštinėjasi ir ožkos ir kiaulės. Ožkos auginamos "natūraliu būdu", jos tiesiog auga. Maistą reikia susirasti pačiom. Tai jos ir keliauja per miestą. Bet iš tiesų kažkam priklauso.

Vienuose manuose gyvenantys trys gražuoliai murkliai, kurių šeimininkai vis dar bando mums juos parduoti. Niekaip neįsivaizduoju kaip juos galima valgyti.

Turguje parduodama žvėriena vadinasi tiesiog žvėriena, nes niekas per daug nesigilina kokio tai gyvūno mėsa. Musėmis aplipę gabalai pardavinėjami ant žemės arba vaikai, užsidėję padėklą ant galvos, zuja visą kaimą. Nors ožkos gabalėlį ragavau, viso patiekalo dar nevalgiau, tiesa, ana pirmadienį ragavau kirmėlaitę. Nebloga. Bet antros irgi nenoriu. Po dešimt metų vegetarizmo..

Šita moteriškė atėjo su labai gražia maikute "Kiss me quick". Ir šiaip buvo puikiai nusiteikusi. Kartais užrašai ant drabužių kelia juoką, bet turbūt ir mes taip turėjome atrodyti prieš dvidešimt metų, kai visi apsirenkdavome dėvėtais drabužiais, su reklaminiais užrašais, kurie mums nieko nesakė..

Baobabas

Naujas sesers Benediktos augintinis. Vieni sako jos tai lemurų vaikas, kiti sako jog tai voverių šeimos mažylis. Nelabai aišku koks gyvūnas, tik labai mažas, nors atrodo piktokas. Jis irgi norėtų grįžti namo į džiungles. Beje, voverių čia pilna! O sausu periodu deginamos visos žolės medžioklės tikslais. Tik ar dėl tų žiurkių ar voverių verta?

Kaimo vaizdas. Namukai, pavėsinės, kurios yra būtinos. Jų funkcija yra labai įvairi, kaip mūsų įprastieji salionai: ir vakaronei, ir atvėsimui, ir kasas susitint. ir valgyt padaryt. Dieną visas gyvenimas verda lauke esančioje pavėsinėje.

Gatves reikia įsivaizduoti, nors dažnai aš sumaišiusi kelią, atsiduriu kieno nors kieme..

Sekmadieniais važiuoju į vyskupiją, kur iš miesto išvytiems musulmonų vaikams rodau multikus. Šiandien atvažiuojant buvom sutikti ypatingai džiaugsmingai ir koks penkiasdešimt vaikų skandavo "Kiriku", nes jį žiūrėjome praėjusią savaitę. Šįryt žiūrėjom "Liūtą karalių". Didžiulis džiaugsmas yra nors minulę leisti šiems vaikams užsimiršti. O prožektorius sukelia labai didelį susidomėjimą: vieni prdeda bėgioti priešais jį, kiti bando pagauti ekrane esančius personažus, treti įsikibę tėčiui į koją "paleidžia dūdas" pamačius baltajį. 

Praėjusį šeštadienį buvome iškyloje į "Pačiam gale" kaimą ir ten esančius krioklius. Nors šiek tiek pavyko atsivėsinti, nes per beveik du mėnesius čia, kol kas gaiviai jaustis pavyksta tik pirmas penkias minutes po dušo (t.y. kibirėlio). 

Viename kaimelyje, norėjom sužinoti kur žmonės semia vandenį. Tad patraukėme prie šaltinio. Mus lydejo pora dešimčių kaimo vaikų, vis pasikumščiuodami jie tarsi riedėjo nuo kalno link upelio, nes žinojo, jog pirmas atbėgęs nusirengs ir nuogas, kaip pagimdytas. šoks į upę. Moterys su bidonas mus sekė daunuodamos religines dainas. Eiti link upelio buvo smagu. bet grįžti... Koks geras kilometras į kalną.. Nors mes ir neturėjom bidonų ant galvos, bet po vidurdienio saule, tikrai ne kas. O moterims? Kasdien? Ar net porą kartų į dieną?

Trečias sesers Benediktos augintinis - Gazelės kūdikis. Deja jis neišgyveno, nes dar dorai ir pastovėt sudėtinga buvo. O esant toje pačioje dėžėje su pašėlusiu Fostinu, kuris meilės ir mamos trūkumą bandė kompensuotis lipant gazelei ant galvos...

Merija. Gražiausias miestelio pastatas, su tvirtomis sienomis ir nekiauru stogu.

 Tiek kol kas, ketvirtadienį išlekiu į sostinę prasiblaškyti, kai kuriems iš jūsų ir atvirukų išsiųsti.
Iki!