kasdienybė Kamerūne

Sveiki mielieji, 

Geriu kavą su lietum. Ar liūtim. Kaip pavadinsi. Katinas kriokia visu balsu, bijo. O gal tiesa, kai vaikystės sakydavo jog katinas girdi devynis kartus stipriau? Nes šiąnakt miegot praktiškai nepavyko. Dėl to pačio lietaus. Nekalbam apie jaukiai barbenančius į stogą lašus. Kalbam apie jausmą, kai rodos pats stogas įkris nuo liūties stiprumo. Mintis apie tuos, kurie apsistoję stovyklose, kur stogas virš galvos yra iš lapų sudėliota jurta... Mūsų namas karališkas, ir tai į vidų prilijo. O kiti? Kaip miegoti ant žemės, kai nuo kalno rieda sraunios lietaus upės? Jungtinės tautos jiems padalino tokių plėvelių, kad ant stogo užsidėtų, ir į vidų neprilytų. Tik kad jie  vieno kvadratinio metro dydžio. Gerai.. nebekalbam apie jungtines tautas, nes vis dar neaišku ką jie čia daro, nors pabėgėliai jų yra pirma ir pagrindinė rolė…

Dienos teka pasiutusiu greičiu. Rytas vakaras, rytas vakaras. Savaitgaliai būna tada, kai nusprendi tu, arba nenusprendi, tada jų nebūna.

Žmonės čia labai mėgsta skųstis. Kalbu apie atvažiavusius. Tai pagalvė per kieta, tai maistas vienodas (o pagamink kad gudrus iš tų pačiu miniatiūrinių pomidorų, ryžių ir žuvies kasdien naują patiekalą). Ir klausai kasdien tų pačių raudų... Net juokas ima.

Mūsų komanda gana pavargus ir ligotą, jau ketvirtą supakavo ir išsiuntė į Jaundę, į ligoninę. Čia dažnai nėra tekančio vandens. O kai yra jis, tai labai rudas. Geriam tik geriamą vandenį, bet indai plaunami tuo, iš krano. Gal tai? O gal tiesiog nuovargis?

Planavau nulėkt pažiūrėt aukso kasyklų, nes čia, sakė, už penkiolikos minučiu kelio, yra viena. Gal rytoj, jei nelis. Dar reikia susirast siuvėją, nes lauktuvių iš čia nėra ką pirkti. Tik kokį sijoną pasiūt.

Praėjo mano gimtadienis, gavau visokių dovanų: sudainuotą dainą, dekoruotą skaičiavimo mašinėlę turtingiausiai biuro merginai (kol kas mane taip vadina, nes mano darbas susijęs su finansais), vyno butelį (o, kad žinotumės, koks skanus čia vynas.. toks pat skanus kaip ir tepamas sūris ar tunas), batus (vienas sargas man padovanojo basutes rankų darbo). Gavau dovanų ir smagų vakarėlį, pasidalintą vakarienę, daug sveikinimų ant feisbukinės sienos ir keletą brangių skambučių.

Tokios tos mano dienos. Šiuo metu nieko labai naujo, arba per daug visko vyksta, kad man pavyktų papasakot. Pasiilgau visų. Liko penkios savaitės. Penkios naujos ir pilnos atradimų ir išmokimų savaitė.

Seržas Jums pozuoja

Šukuosena - Nauja galva

Kadangi man davė penkias dienas poilsio, jog atsigaučiau, o aš nesijaučiau taip blogai, jog man reiktų atsigauti, tai užsiėmiau visokiomis nesąmonėmis. Ir viena iš jų, pakeičiau šukuoseną, Norėjau jau seniau, bet tam reikia laiko, O šiuo metu aš jo turiu. Aštuonios valandos pynimo. Aštuonios valandos pešimo. Aštuonios valandos sėdėjimo ant nepatogios kėdės. Pirmos dvi praėjo visai neblogai. Antros dvi praslinko jau lėčiau, po to gavau valandėlę poilsio ir pietų. Bet užtat keturios paskutinės buvo nuostabios, nes tai vyko miniatiūriniame kirpėjos (tiksliau šukuotojos, nes ten nelabai ką kerpa) būdelėje, buvo šeštadienio popietė.. Visos rajono moterys ir merginos sugužėjo pas kirpėja : vienu metu mūsų ten buvo apie dešimt. Visos klega, pasakoja, kita dainuoja, trečia auklėja kažkieno vaikus, kurie ten buvo nuo ryto. Ateina moteriškė, nukerpa jai praėjusias “kasas“, ištraukia siūlus, nes afrikietuškos šukuosenos yra labai smagus ir patogus metodas : reikia turėt minimum kokių septynių centimetrų plaukus, kuos supina ratu, kaip kokia sraigę aplink galvą, gaunasi toks kaip takelis, lietuvoj vadinamu krokodiliuku.. Ir tada išsirenki kokias nori sruogas, garbanotas, ilgas, trumpas, šviesias, natūralias ar sintetines ir tau jas prisiūna prie tos supintos kasytės. Po to jas nudažo jeigi nori kitos spalvos, išpučia, sulipina ir nauja šukuosena. Tai va, kadangi man pynė viską (ir nieko nesiuvo), darbo buvo daug, tai buvo įdarbintos visos rajono moterys, kurios turėjo nelaimės užsukti į tą grožio saloną kai aš buvau. Atėjau ryte, dešimtą, ir išėjau septintą. Jau sutemus, nes naktis Afrikoje ateina neperspėjus, tik plumt ir nukrenta.. Bet užtat kiek gyvenimo taj mažoj mažoj būdelėj..

Žmonės

Kadangi dabar esu saugiai palikta Jaundėj, kelių dienų poilsiui, ir svarbiausia, jeigu mano ligos vėl norėtų pasirodyti, ligoninė čia arčiau. Tad dienas leisiu su namų tvarkytoja, kurios vardas yra Mano Trokštoji. Moteriškaitė tokia visai smagi, šiandien ryte tvarkingai įsilaužusi į mano kambarį paklaust ar man viskas OK (nes iki devyniu čia tikrai niekas nemiega, ji turbūt persigando, kai tiek ilgai nepasirodžiau pusryčių).

Šiandien jums norėjau papasakot apie žmones, kuriuos sutikau. Pradėkim nuo Seržo, mūsų projekto boso. Jis yra iš Demokratinės Kongo Respublikos, gydytojas, patirties pilnos kišenės. Toks vyriškis saulė, net visas nuvargęs, prie darbo stalo užmigęs, pakelia galvą su didžiausia šypsena. Viskas jam InchAllah. Dirba už keturis, bet visad atrodo ramus. Vakarais, kaip koks pasakų senelis, pasakoja savo išgyventas istorijas: kaip jie lėkė gelbėt į mišką dviejų LRA pagrobtų prancūzių; kaip jis savo šešių metų sūnų vadina “savo pensija”; kaip kartą miegojo ant gyvatės urvo ir dar milijonas visokių. Jau tapo tradicija, jojo vakare pasakojamos “pasakaitės”, tik skirtumas toks, jog jos tikros. O visi jauni nauji humanitariniai darbuotojai klauso, kaip kokio herojaus, legendinio didvyrio, devyngalvio slibino, kuriuo norima tapti.

Moussa – Seržo draugas, nigerietis (iš Nigerio, o ne Nigerijos). Jis, kai nedirba, irgi prisideda prie pasakojimų iš karo zonų, tuo pačiu jie dalinasi naujienomis apie bendrus pažįstamus, kas ką nesenai sutiko kokioj misijoj. Nes darbuotojų ratas siauras. Susipažįsti vieną kartą ir žnai, jog tikrai sutiksi, jeigu dirbsi šioj srity, tik nežinau kada. Tad visada toks siurprizas.. Moussa yra lygiai tokia pati besišypsanti saulė kaip Seržas, visada ras gera žodį, juoksis iš bet ko ir bus visada, kai jo reikia. Jis yra mūsų projekto vyriausias gydytojas. Bet jis užsiima ne tik viso projekto medicininiais klausimas, bet ir atvažiavėlių sveikata.

Tony, prancūzas logistikas, kiek persidirbęs ir apsivertęs berniokas. Šiuo metu jis jau daugiau nebegali, ir man rodos jį tuoj išsiųs namo dėl persidirbimo: keliasi pirmas, eina miegot paskutinis ir niekaip jam nepavyksta deleguoti savo darbų. Paprastas, draugiškas, nevalgo vaisių, groja gitara. Aš su juo kartu daug dirbu, nes mes abu dirbam bazėj, Seržas su Moussa dirba visur, o kiti dirba pabėgėlių stovykloje, tai dienomis mes jų nematom.

Vincent, irgi prancūzas logistikas, tik jis dirba stovykloj. Toks pasipūtęs kaip tikras paryžietis, viską žino, viską išmano. Jis kažkaip iškreiptai įsivaizduoja jog jo darbas sunkiausias, bet svarbiausias, o visi kiti tik snaudžia pasiramste paduškutėm. Kartais tikras vargas su juo dirbt.

Ramun – irgi logistikas, bet iš vokiškai kalbančios Šveicarijos dalies. Jis vargšas vos vos kalbėjo prancūziškai. Tad po mėnesio darbo, t.y. vakar vakare, jis buvo pasiųstas atgal į Šveicariją su burn out’u.

Katy ir Danny, smagi porelė. Katy – med. sesuo, anglė, irgi sunkiai kalbanti prancūziškai. Danny, ispanas, logistikas, toks super duper vyriokas, kur iš po kojų tik žiežirbos trykšta. Jie atvažiavo dar visai nesenai. Tik kai Danny užšneka prancūziškai ispaniška greitakalbe su anglišku akcentu, supranta toli gražu ne visi, o dažniausiai tik jis vienas.

Dar yra May, gydytoja iš Mianmario, gyvenanti Pietų Afrikos Respublikoj. Labai tapšni, visus apkabinanti ir besirūpinanti, tik irgi pasigavo aliarija praėjusią savaitę. Čia toks dabar laikas, kai nelabai jos išvengsi, lija daug, oras drėgnas, uodų pilna, slėpk nesislėpęs po tinklu naktį, trinkis visais tepalais ir purškalais, gerk malarone’ą (tas tik prevencinis), jei koks nelemtas uodas praskrido ir įkando, lauk nelaimės, t.y. temperatūros.

Dar yra daug kitų žmonių, kurie atvažiavo po mano išvažiavimo į Jaundę, tad apie juos kada nors..

Iki

Nuotykiai

Sveiki. Oj oj, apleidau jus visai. Bet yra begalės priežaščių : pradėkim nuo mėnesio galo. Galima sakyti pabaiga, bet galas turi šiek tiek platesnę prasmę, kuri labiau apibūdina mėnesio galą administratoriui, nelabai neapmokytam, kur organizacijoje dirba apie du šimtus žmonių. Pirmas mėnesis finansinės apskaitos, begalės vizitų ir dar didenės begalės išlepusių darbuotojų ir Ženevos, kuriems tai lova pakeist, tai purškalo nuo uodų užsireikia. Ir ką, jog nesu socialinė darbuotoja expat (čia yra dvi grupės darbuotojų : vietiniai, kurie gali užimti visokias pozicijas, o kai reikiamų kompetencijų nerandama vietoje, yra expatriés – visi likę, kurie nevietiniai, užsieniečiais darbo šaliai) ir tai ne visai mano darbas. Taip ir sukausi sukausi su vos krutančiu internetu, nesančiu laiku ir milijonu vienu už kitu svarbesnių darbų. Ryte atsikeldavau, nueidavau į darbą ir galvodavau nuo ko šiandien pradėt. Bet net ir patiems mirtiniausiems darbams atsirasdavo už jų svarbesnių. Iki tol, kol vieną dieną nuo karščio, tamsaus biuro, gal kiek ir įtempto ritmo (nėr čia ko raudot, tik vienas mėnesis dar.. o šiaip man dažniausiai patinka dirbt ir juo labiau tą darbą apie kurį svajojau) išėjau namo. Taip ėmiau ir išėjau, nes tąvakar nusprendžiau nebedalyvauti konkurse « kas uždarys savo kompą paskutinis ». Kaip išėjau tai iki šiol negrįžau.

Nes nuo to vakaro prasidėjo mano ir dviejų naujų draugu : maliarijos ir fièvre typhoïde (pasižiūrėkit google kokia tai liga, nes nežinau kaip ji vadinasi lietuviškai) draugystė. O gal priešystė. Pragulėjau tris dienas savo lovoj, sekama trijų gydytojų, kol galiausiai jie bendru sutarimu nusprendė visą šitą pranešti Ženevoj esančiai gydytojai ir ši mane nusprendė išgabenti į Jaundę. Giminaičiams ir artimiesiems, kurie dabar klausia kodėl aš jiems nieko nesakiau, norėčiau paklausti kuo būtūmėt padėję? Mano kiekvieną pirstelėjimą sekė jau keturi diplomuoti gydytojai, o vėliau ir visa Jaundės ligoninė. O kita priežastis: tuo metu aš mažiausiai norėjau kas penkias minutes jums aiškinti jog man viskas gerai. Esu suaugęs žmogus, gerai tai ar ne, bet kitaip jau nebus. Ir kol kas priimu sprendimus, patinka jums tai ar ne, deja.

Gerai, baigiam pasiaiškinimus, toliau apie evakuacija. Pas MSF susirgusių politika yra labai griežtai reglamentuota, tad man išlydėjo gydytojas (man pasisekė, nes tai buvo nuostabus ir beprotiškai šiltas žmogus, Moussa, visada besišypsantis, bet tvirtas ir galingas vyras, turintis didele patirti) su visu specialiu gelbėjimo lagaminu, jeigu man kas nors nutiktų kely. Mirt neplanavau ir kaip supratot, iki šiol nepavyko, bet taisyklės yra taisyklės.

Kelias buvo ilgas, septynios valandos. Iš jų dvi tokiu šunkeliu kokio lietuvoj jau senai nebėra. Bet Moussos pasakojimai apie visos stovyklos evakuaciją iš karo zonos, kai pasipriešintojai prieidavo arčiau nei penkiolika kilometrų.. Arba kaip jis sirgo ir atsisakė evakuatis.. Žodžiu, pasakojimas po pasakojimo ir nudundėjom.

Jaundėj mus pasitiko dar viena gydytoja, jau penkta. Kuri, moteriškė iš Kamerūno, bet ne iš kelmo spirta, tokia uch. Mano dokumentų kopijomis jau bemojuojanti ji pradžioj tai pas vieną daktarą nugrūdo į Prancūzijos ambasados dispanserį (jau šeštą), o vėliau ir į visą ligoninę.

Tai va, jos dėka (ir visų kitų, žinoma) jums šiandien jau rašau, po keturių dienų praleistų Kamerūno centrinėje ligoninėje. Tik atvažiavus, gavau pagyrimą jog mano venos labai gražios. Jos aišku buvo mikliai prabadytos vietinių seselių, matyt norėjo pažiūrėti ar raudonas balto žmogaus kraujas. Aišku, tuo metu dar nežinojau jog liksiu visas keturias dienas ir būsių mikliai prirakinta prie perfūzijų. Pradžioj gavau lova stebėjimo palatoj, kur Moussa linksminosi išsitrukęs savo nigerietišką smartphoną ir fotkino mane gulinčią kaip tikrą ligonę. Po to vienas sesutis atrideno fotelį ir nudardėjom į mano palatą. (Nuotraukos bus, kai grįšiu į mūsų kaimuką, kai Moussa ras laiko jas ištraukti iš savo telefono ir aš sulauksiu gero vėjo internetui, jog jas jums papostinčiau).

Vėliau Moussa buvo nusiųstas ieškoti man vaistų (kaip sakiau jis gydytojas.. orus, išsilavines, nuostabus žmogus.. o ligoninėj jį siuntinėjo labiau nei kokį pagalbininką), nes ligoninė yra ligoninė, yra lova, maistas ir sesutės, bet vaistus būk malonus, nusipirk. Ir jis grįžo... Ne, ne su glėbiu, o su visa dėže vaistų. Mano viltis grįžti vakare į mane priėmusius namus vakare dar menkai buvo neužgęsusi. Bet po to visai numirė, kai Moussa turėjo išeiti, nes jo laukė tos pačios septynios valandos atgalios su milijonu darbų, aš likau tyrinėti ir stebėti iš to pačio taško kas gi čia vyksta. Nesu buvusi ligoninėj taip dažnai. Tai pradžioj buvo visai įdomu. Sesutės malonios. Gavau nevalgomo maisto. Gerai, kad alkana nebuvau. Vėliau, pasiėmusi perfuzijos stulpa ištraukiau per koridorių ieškoti sesutės, Einu kaip su vėliava, žmonės žiūri. Galiausiai mano nepragrįstos negandos buvo nuramintos ir grįžau visą savo garbės kelią.

Žodžiu, nieko labai doro, tos keturios dienos taip ir bėgo, tai koks septynių centimetrų tarakonas atskrisdavo, bet aš jį dažniausiai pasiųsdavau į tarakonų rojų labai gretai, tai mane globojati gydytoja, ta, kuri buvo penkta, Marie, užsukdavo. Ir telefonas netylėjo, nes namų virėja paskambino paklaust naujienų ir palinkėt “gero sveikimo”. Tai kokia sesutė ant mano “gražių venų” pasipraktikuodavo iš kokio trečio karto pataikyti, tai padavėjas atnešdavo tokio pačio nevalgomo maisto, o rytais ateidavo visas sesučių paradas, apstodavo mano lova kaip per karaliaus iškilmes, kita pagnaibydavo mano kojų pirštus ir vėl stebėdavau per langą priėmimo skyriu ir į jį, sraunia upe tekančius žmones. Kol galiausiai, per tas pačias duris, priešinga kryptimi ištekėjau ir aš.

Man belaukiant kol išduos paskutinį ir milijonajį popieriuką, kitam žmogui pasisekė mažiau: jis deja buvo ant metalinės lovos išridentas į visatos karalystę. Čia viskas taip arti, lygiai taip, kaip moteris neslepia po skepetomis krūtimi maitinamų vaikų, taip ir mirtis nėra anokia paslaptis.. Niekas neskuba, niekas nebėga, jokių reanimacijų, jokių riksmų. Tyliai, kaip kartais tyliai ateina naktis. Ir lygiai taip pat natūraliai..

Tai va, todėl jums ir nerašiau. Bet kas mane labiausiai paženklino šioje visoje ilgoj istorijoj, tai žmonės. Dar prieš išvažiuojant i Jaundę, vienas sargas man perdavė didžiulį, savo sode rastą, ananasą. Nesvarbu, jog praryt negalėjau nė kasnio.. Svarbu tai, jog viena nebuvau nei minutės, net jeigu ir fiziškai ir buvau, vakare, žmonės pabaigę savo nesibaigiančius darbus paskambindavo paklaust, pašnekėt. Moussa, kuris trenkėsi keturiolika valandų, nors jo darbas tikrai ne tas. Marie, kuri tris kartus per dieną užsuktadavo ir pakutrindavo  užsimiegojusias sesutes. Barbara, moteriškė, kuri dirba per dvi misijas, vis rasdavo laiko papasakot kokią naujieną. Ir Myriam, kuri žviegiant savo vaikui man skambino iš Ženevos, jog sužinotų ar šiandien man geriau. Buvo ir sargų iš namų ir vairuotojų, kurie nepamiršo. Liga praeina. Geri žodžiai išlieka. Mūsų neišmokė tokiais būt. Tarp tų vis nesibaigiančių darbų...

Seržas

Sveiki, norėjau papasakot apie savo naują draugą, Seržą, chameleoną. Tik trumpai, nes baisiai šiandien darbo daug, visa mėnesio buhalteriją reikia patikrint, nes mėnesio pabaiga. Ir norėčiau šiandien pabaigt, nes laaabai norėčiau ryt pailsėt.
Seržą man pagavo apsauginiai, naktim ėjo į mišką ir pagavo. Aišku, po to norėjau gauti normalią sumą pinigų. Nusiderėjau pusę. Aj, žinau jog vistiek per daug, bet tegu...
Kadangi aš šiek tiek bijojau, nes jis toks nelabai draugiškas, tai įkišom į kitą kambarį, pas kitą namioką. Ir Seržas dingo... Ieškojom ieškojom, ir nėra. Apliūdėjom, nes jau galvojom jog jis per lange esančio tinklo skylę išliuoksėjo. Nors man tai atrodė gan neįtikėtina.. Tas chameleonas buvo toks pats greitas kaip ir mano asistentas (todėl ir pavadinau Seržu, nors čia tų Seržų labai daug..). Na, o šiąnakt ponas nusprendė pasivaikščioti ir mes jį pagavom. Vakare mano namiokas jį pakišo po apversta šiukšliadėže, uždėjo visa packą vandens ir prisakė sargams visą naktį jį saugoti.
Vos tik išlindau iš kambario šiek tiek prieš šešias, chameleonas man buvo iškilmingai įteiktas. Dabar jis mano kambarį, tikiuosi suės visas skruzdėles. Na, o naktį žiūrėsim. Nelabai aš noriu su juo kartu miegoti. Juo labiau jog vietiniai čia šventai įsitikinę jog jis nuodingas.
Nuotraukos bus ryt arba po pietų.
Tiek, einu prie savo popierizmo. Ryt bandysiu į mišias. Tik nelabai noriu eiti ten viena ir šviesti kaip kokia lempa. Žiūrėsim..
Bučkiai

Keisti dalykai

Kartais viskas atrodo keistai. Kartais kalbi, matai, girdi, bandai suprasti, tik viskas šiek tiek kitaip. Reikia kažkaip imti ir pakeisti savo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros filtrą. O gal tiesiog jį nuimti ir stebėti. Tai ir yra įdomiausia.
Kai važiavau į stovyklą išmokėti atlyginimų kasdieniniams darbuotojams (tokie, kurie neturi kontrakto, ir dirba trumpam laikui: tai iškasti tūliką, iškrauti sunkvežimį ir pan). Ateina po vieną, net atsisėsti nedrįsta, žiūri.. Duodu pinigus, skaičiuoju prieš juos.. Aš nežinau ar jie žiūri ar skaičiuoja. Duodu lapą pasirašyti, parodau kur. Pasirašo belekur. o kai kurie padeda kryžiuką ar rutuliuką. Kiti net tušinuką ima atvirkščiai... Žmonės dėkoja ir laimina Dievu, kiti išsiridena su kilometrine šypsena ir atsisveikina "iki greito". Tą dieną nedirbo niekas.
Šį mėnesį paruošiau virš trisdešimt kontraktų. Pasirašymo dieną ateina žmonės kaip į šventę, net pasipuošę.. Kai kurie neturi vardo. O gal pavardės. Yra tik vienas. O mūsų europietiškai konfiguruotas kompiuteris nori abiejų. Jis nesupranta, jog nebūtina gyvenime turėti vardą ir pavardę. Gali užtekti vieno. Galiausiai supranti, jog užtenka tiek nedaug. Mano perkrautas lagaminas pilnas suknelių ir sijonų vis dar lygiai toks pat pilnas. Užtenka poros marškinėlių ir kelnių.. Nesvarbu. Išdalinsiu ir tiek. Bus dar keli džiaugsmingi žmonės.
Pasirašant kontraktą, prašiau žmonių užpildyti lapą, su jų sukurtais klausimais ir atsakymais, nes yra žmonių grobimo rizika (maža maža, bet mes netoli Centrines Afrikos, ką gali žinot). Jie turi sugalvot klausimus, kuriais galėtume patvirtinti jų tapatybe. Tad reikia kažko asmeniško. Duodu kelis pavyzdžius apie svajojamos mašinos markę ar pirmos panelės vardą. Dažnas pradeda kalbą apie savo didžiausią troškimą padėti žmonėms.. Dievo pasiuntimą.. Alacho likimą.. Ir pinigų nereikšmę. Sutinku. Klausau. Girdžiu. Gal taip ir paprasčiau, tikėti jog viskas Aukščiausiojo rankose. Man nelabai pavyksta. Gal vėliau..
Rytais, kai einu į darbą, dažniausiai uniformuoti moksleiviai lekią į mokyklą. Pasislėpę rodo vieni kitiems į mane pirštais, didesni išdrįsta pasisveikinti. Jų kuprinės nuplyšę, mokykla be langų ir mokytoja turbūt visiems viena. Bet galiausiai kai sutinki tuos, kurie dirba pas mus ir kurie turi gydytojo diplomą.. Supranti jog ir iš mokyklos be langų, murzinos uniformos, nebūtų vadovėlių galima kažko išmokt.
Daug dalykų neįprasta, prie kurių greitai įpranti. Jau tapo normalu praustis kibiriuku murzino vandens (prieš kelias dienas įdėjau nuotrauką mėlynoj bačkoj). Tokiu vandeniu mano tėtis turbūt pomidorus lieja. Šiuo metu jau užtenka ir dviejų trečdalių to kibiro. Vistiek nežinai ar labiau nusiprausei ar labiau susimurzinai.
Įpranti būti limpantis ir prakaituotas, miegoti neužsiklojęs, keltis po penkių, valgyti tokį patį maistą, įpranti plauti plaukus kartą per savaitę, nes vistiek juos tik pamirkai kibire.. Koks ten plovimas. Įpratau prie vabalų ir drugelių, milijono skruzdėlių, saulės, liūties karts nuo karto.. Viskas kitaip. Bet gražiai kitaip. Pasaulis toks mažas, bet toks skirtingas.