Pradedam?
Nežinau ar pasakojau jog miestas kuriame esu yra padalinta į dvi dalis: viena priklauso Kamerūnui, kita Centrinės Afrikos Respublikai. Tad nuotykiai parasti: vieną naktį prasidėjo kažkokie susišaudymai, tad iš ryto mus visus išsiuntė priverstiniam poilsiui į kitą miestą porai dienų. Viskas aprimo.. Nieko ten labai ypatingo.
Bet va, užvakar sėdim sau su kolegomis mitybos centre esančioje pavėsinėje, diskutuojam, ir vienu metu matau kokį penkiasdešimt moterų atlekiančių su savo vaikais į mus. Nelabai suprantu kas vyksta. Išgirstu rafalinius šūvius.. visi guli ant žemės ir nekvėpuojam. Viskas nebuvo tiek baisu, kiek tų karo pabėgėlių moterų baimės pilnos akys, klausimas kas vyksta, tarsi aš žinočiau kur ir kaip?
Galiausiai atsakymas buvo trumpas ir net piktai kvailas: bataliono kapitonas persišovė pėdą, ir kareiviai beveždami jį į ligoninę norėjo išsklaidyti minią pradėjau šaudyti į ora. Bet šalia ligoninės!!!
Šalia persigandusių motinų. Šalia jų prisiminimų apie išžudytas šeimas, dingusius vaikus, prarastus brolius..
Tai taip ir gyvenam. Šiek tiek pasislėpę. Bet darbas labai įdomus. Tad visa tai mažai rūpi.
Maistas čia sakyčiau švelniai tariant ne koks. Virėjas sakosi buvęs kokio tai restorano vedėjas. Gal. Bet blogas vedėjas. Be to čia nėra jokių vaisių, tik bananai.
Va jums spalvingas apetito testas.
Mano kolegė irgi spalvinga nuostabi moteriškė, pilna gyvenimo džiaugsmo ir meilės
Vakarienė
Aucun commentaire:
Enregistrer un commentaire